1917 m. gegužės 13-ąją, Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams – Liucijai dos Santos, Pranciškui Marto ir Jacintai Marto – pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Apreiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13 dienos. Pagrindinė Marijos žinia, per piemenėlius perduota žmonijai, buvo raginimas atsiversti, atgailauti.  Viename iš pasirodymų Marija vaikams sakė, jog ji yra Šventojo Rožinio (Rožančiaus) karalienė. Švenčiausioji Mergelė vaikams sakė, kad jei žmonija neatsivers, ją ištiks didelės nelaimės; ragino kalbėti Rožinį, melstis už taiką ir už nusidėjėlių atsivertimą.

Bažnyčia dar 1930 metais oficialiai patvirtino Marijos apsireiškimų tikrumą ir ne tik leido, bet ir visaip skatino pamaldumą į Fatimos Mariją, Rožinio karalienę.

O tai, ką vaikai konkrečiai regėjo ir matė, vadinama trimis Fatimos paslaptimis, kurių Marija prašė neskelbti. Tik 1941 m. Liucija užrašė pirmas dvi, o po trejų metų ir likusią paslaptį, perdavė vietos vyskupui, o šis – popiežiui. Dvi buvo atskleistos netrukus, o trečioji – tik 2000 m.

Liucija buvo vyriausia iš trijų regėtojų, jai tada buvo 10 metų, Pranciškui – 9, Jacintai – 7.

Pirmieji apreiškimai Fatimoje prasidėjo dar 1916 m.

1916 metų vasarą tie trys abiejų šeimų vaikai drauge ganė avis. Vieną rytą jie slėpdamiesi nuo lietaus užkopė į kalvelę, kur augo alyvuogių giraitė. Vidurdienį, jau išsigiedrijus vaikai, sukalbėję rožinį, pradėjo žaisti akmenukais. Staiga pakilo stiprus vėjas, sujudino medžių viršūnes ir vaikai pradėjo dairytis, kas vyksta. Tada vaikai tolumoje virš medžių pamatė jauno žmogaus formos šviesą, baltesnę negu sniegas, gana permatomą ir spindinčią kaip nušviestas saulės deimantas. Kai jis prisiartino, vaikai galėjo įžiūrėti jo veido bruožus. Tai buvo 14-16 metų nežemiško grožio jaunuolis. Prisiartinęs prie vaikų, palaimino juos tardamas:

– Nebijokite. Esu taikos angelas. Melskitės su manimi.

Jis atsiklaupė, nulenkė galvą iki žemės ir sukalbėjo tris kartus:

– Mano Dieve, aš tikiu, aš garbinu, aš viliuosi, aš myliu Tave. Meldžiu Tave pasigailėti tų, kurie netiki, nesimeldžia, neturi vilties ir nemyli Tavęs.

Po to angelas atsistojo ir tarė vaikams:

– Taip melskitės, o Jėzaus ir Marijos Širdys pasiruošę išklausyti jūsų prašymus.

Angelas pradingo, vėliau Liucija prisiminė: „Mes jautėme Dievo buvimą taip stipriai ir taip arti, jog nedrįsome kalbėtis vienas su kitu. Net kitą dieną jautėmės apgaubti tos atmosferos. Tik pamažu pranyko tas jausmas. Nė vienas iš mūsų negalvojo kalbėti apie tai be jokių slaptumo prisiekinėjimų. Mes lyg ir ne pagal savo valią užsidarėme tyloje“.

Kitą kartą vaikai po pietų žaidė tėvų darže. Vėl staiga pasirodė tas pat jaunuolis ir tarė:

– Ką jūs čia darote? Melskitės! Daug melskitės. Švenčiausiosios Jėzaus ir Marijos Širdys nori jus panaudoti savo gailestingumo planams. Niekada nenustokite aukoti Aukščiausiajam maldų ir patys aukotis.

Liucija paklausė angelą:  „kaip jie turi aukotis?”. Jis atsakė:

– Aukokite Viešpačiui viską, ką tik galite, kad būtų atsilyginta už nuodėmes, kuriomis Jis yra įžeistas, melskitės už nusidėjėlių atsivertimą ir už taiką savo šaliai. Esu jos angelas sargas, Portugalijos sargas. Ypač prisiminkite ir su pasiaukojimu pakelkite kentėjimus, kuriuos Viešpats jums atsiųs.

Angelo žodžius girdėjo tik Liucija ir Jacinta, o Pranciškus negirdėjo, nors angelą regėjo. Vėliau Liucija prisiminė: „Angelo žodžiai buvo lyg šviesa, kuri padėjo mums suprasti, kas yra Dievas, kaip Jis mus myli ir kaip nori būti mylimas. Supratome aukojimo vertę ir kaip tai patiko Dievui, ir kaip buvo atlyginama nusidėjėlių atsivertimu. Nuo to meto aukojome Viešpačiui viską, kas mus apmarina…”

Kartą vėlai Rugsėjo mėnesį vaikai kniūbsti kartojo angelo išmokytą maldą. Po jos kartojimo daugybę kartų jie matydavo virš savęs keistą šviesą. Jie pakėlė savo galvas pažiūrėti kas dedasi. Angelas rankoje laikė taurę, o virš jos kybojo Ostija. Iš jos kraujas varvėjo į taurę. Taurei ir Ostijai kybant ore, angelas atsiklaupė greta vaikų, nusilenkė ir  liepė tris kartus kartoti:

– Švenčiausioji Trejybe: Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, aš garbinu Tave iš širdies gilumos ir aukoju Tau brangiausiąjį Kūną, Kraują, Sielą ir Dievybę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris yra visados visuose pasaulio tabernakuliuose, kaip atlyginimą už pasityčiojimus, išniekinimus ir abejingumus, kuriais Jis įžeidžiamas. Ir begaliniais Jo Švenčiausiosios Širdies nuopelnais ir Marijos Nekalčiausiosios Širdies užtarimu, aš meldžiu atsivertimo vargšams nusidėjėliams.

Po to jis atsistojo, paėmė Ostiją ir padavė Liucijai, o iš taurės davė atsigerti Jacintai ir Pranciškui, tuo pačiu tardamas:

– Imkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuris nedėkingų žmonių yra baisiai išniekinamas. Atsilyginkite už jų nusikaltimus ir paguoskite savo Dievą.

Angelas vėl nusilenkė iki žemės ir tris kartus kartu su vaikais sukalbėjo maldą „Švenčiausioji Trejybe: Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia“… Po to jis pradingo. Vaikai visada vėliau kartojo tuos pačius veiksmus ir maldas, kurias jis sakė.

1917 m. gegužės 13 d., Mūsų Švenčiausiojo Sakramento Mergelės šventės rytą, trys vaikai išginė avių bandą, praėjo Fatimą, kur buvo parapijos bažnyčia ir kapinės ir keliavo apie kilometrą link Kova de Iriijos šlaitų. Jie ramiai leido savo avims ganytis, patys žaisdami ganykloje, nusėtoje pavienių ąžuolų. Apie vidurdienį jie papietavo ir nusprendė sukalbėti rožinį (nors ir trumpindami jį, sakydami tik pirmuosius kiekvienos maldos žodžius). Netrukus jie buvo išgąsdinti „žaibu iš giedro dangaus”, kaip jie tai vėliau nusakė. Galvodami, kad tuoj prasidės liūtis, jie pradėjo svarstyti ar reiktų vesti avis namo. Besiruošdami ir besileisdami, jie vėl buvo nustebinti keistos šviesos. Šlaito pusiaukelėje, netoli ąžuoliuko (dabar tai didelis ąžuolas, apjuostas tvorele), vaikai pamatė dar vieną šviesos blyksnį, ir už kelių žingsnių, kito ąžuoliuko viršuje baltai apsirengusią mergelę, šviečiančią skaisčiau negu saulė, skleidžiančią aiškios ir intensyvios šviesos spindulius, lyg krištolinė taurė pilna tyro vandens peršviečiamo saulės. Jie sustojo apstulbinti Apreiškimo, jie buvo taip arti, apšviesti ją gaubiančios šviesos, tikriausiai metro ar pusantro atstumu. Išsigandusiems vaikams ji tarė:

– Nebijokite manęs, Aš nenuskriausiu jūsų.

Liucija paklausė, „iš kur ji?”.

Aš esu iš Dangaus.

Mergelė vilkėjo tyraus baltumo mantiją, paauksuotą galuose, kuri leidosi iki jos pėdų. Jos rankose rožinio karoliukai spindėjo kaip žvaigždės, o kryželis lyg spinduliuojantis brangakmenis. Liucija nejautė baimės, Mergelės buvimas jai kėlė tik džiaugsmą ir linksmumą. Ji paklausė „ko tu norėtum iš manęs?”

– Atvykau paprašyti jūsų, kad čia ateitumėte šešis mėnesius iš eilės kiekvieno mėnesio tryliktą dieną, tuo pačiu metu. Vėliau jums pasakysiu, kas esu ir ko labiausiai noriu. Ir aš sugrįšiu čia dar septynis kartus.

Apsireiškusioji su vaikais kalbėjosi keliolika minučių. Vaikams sukalbėjus maldelę „Švenčiausioji Trejybe“, ji paragino:

– Kasdien kalbėkite rožinį už pasaulio taiką ir už karo pabaigą.

Po tų žodžių ji pakilo į rytų pusę ir tolumoje išnyko.

Vaikai nusprendė apie regėjimą niekam nepasakoti, bet Jacinta savo mamai viską išpasakojo. Pasklidus gandui apie apsireiškimą, daugelis netikėjo ir tyčiojosi iš vaikų. Tik Jacintos tėtis buvo linkęs patikėti vaikų nuoširdžiu pasakojimu. Liucijai mama liepė paneigti tą atsitikimą, o kai Liucija nepaneigė, buvo barama ir mušama. Visi namiškiai laikė ją melage ir tik Apsireiškusiosios žodžiai buvo jai paguoda: „Labai kentėsi, bet Dievo malonė bus tau paguoda ir stiprybė“.

Birželio 13-oji Portugalijoje yra šv. Antonijaus iš Lisabonos šventė, ji buvo ir yra vaikų šventė. Taigi Liucijos tėvai tikėjosi, jog šventimai nukreips vaikų dėmesį nuo sutarto susitikimo. Tačiau vis dėlto Liucija ir abu Marto vaikai nuvyko į susitikimo vietą vidurdienį. Jiems atėjus, jų jau laukė maža grupelė žmonių. Jie visi sukalbėjo Rožinio maldą, ir po to vėlgi pamatė šviesos spindėjimą, ir Mūsų Mergelę. Liucija paklausė, „ko, Ponia norinti iš jos?”

– Noriu, kad ateitum ir kito mėnesio tryliktą dieną. Kalbėk rožinį, o po kiekvienos paslapties, mano vaikai, pridėkite tokią maldelę:

„O mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikia Tavo gailestingumo“.

Turi išmokti skaityti ir rašyti, o vėliau pasakysiu, ko dar noriu iš tavęs.

Liucija paprašė, kad Ponia juos pasiimtų į dangų.

– Taip, – atsakė Apsireiškusioji, – netrukus paimsiu Jacintą ir Pranciškų. Bet tu čia pabūsi ilgiau, kadangi Jėzus nori panaudoti tave, kad skelbtum apie mane, kad būčiau žinoma ir mylima. Jis nori, kad įdiegtum žmonėms pagarbą mano Nekaltajai Širdžiai.

Liucijai dėl tų žodžių nuliūdus, ji klausia „Ar aš turiu likti pasaulyje viena?”

– Ne viena, mano vaikeli, ir tu neturėtum nuliūsti. Aš visada būsiu su tavimi ir Mano Nekaltoji Širdis tau bus užuovėja ir kelias, kuris ves tave pas Dievą.

Po šių žodžių, Ji atvėrė savo delnus, ir iš jų vaikus persmelkė ryški šviesa. Joje vaikai jautėsi lyg persmelkti Dievu. Jacinta ir Pranciškus atrodė toje šviesos dalyje, kuri kilo į Dangų, o Liucijos sklido virš žemės.  Tada Ponia vaikams parodė erškėčiais apipintą savo Širdį, sužeistą žmonių nuodėmių, trokštančią atlyginimo.

Po to ji vėl išnyko. Kartu su vaikais buvę žmonės, žinojo, kad įvyko kažkas neįprasto – jie matė „žaibavimą”, kai kurie saulės pritemimą, kiti pilką debesėlį, kuris atėjo ir išnyko. Tačiau vaikams šeimose nebuvo lengva, ypač jų motinos sunerimo, kad įvykiai neišplistų, taip pat prie to prisidėjo ir parapijos kunigo įtarinėjimai dėl demoniškų įtakų.

Besiartinant liepos tryliktajai, Liucija svarstė nebeiti į susitikimą, nes klebonas ir jos motina įtikinėjo, jog visa tai esanti velnio apgaulė. Ji prasitarė Jacintai ketinanti nebeiti. Tačiau, kai priartėjo žadėto apsireiškimo valanda, Liucijai staiga dingo visos abejonės, ir vaikai iškeliavo į Kova.

Liepos 13 d. apreiškimas bus gana ypatingas, per jį buvo pateikta paslaptis susidedanti iš trijų dalių, kurią vaikai ypatingai saugojo.

Laikydamos rankoje šventintas žvakes, vaikus nulydėjo ir jų motinos bei Jacintos ir Pranciškaus tėvas, kuris savo vaikais tikėjo ir juos palaikė. Sukalbėjus rožinį, saulę uždengė migla ir atvėso oras. Buvo susirinkę apie penkis tūkstančius žmonių, iš kurių daugelis sakė išvydę žaibo blyksnį, baltą šviesą virš medžio ir girdėję ūžesį. Pasirodžiusi Ponia vaikus vėl paragino kasdien kalbėti rožinį.

Kai Liucija paklausė kas ji ir paprašė kokio nors nepaprasto ženklo, kurį visi galėtų pamatyti, Ponia pažadėjo spalio mėnesį padaryti stebuklą, kad visi patikėtų.

Padrąsėjusi, Liucija pradėjo dėti prieš Mergelę ja įtikėjusių žmonių prašymus padėti. Mergelė švelniai pasakė, kad kai kuriems jų padės, tačiau kitų negalinti pagydyti. Vis dėlto jie turėtų užtikrinti, kad kiekvieną dieną kalbės Rožinio maldą. Kitai ligonei Mergelė Marija pasakė žinanti jos kančias, kad neskubėtų ir aukotų Dievui visus skausmus už nusidėjėlių atsivertimą, pridedant tokią maldą:

„O mano Jėzau, tai yra dėl Tavo meilės už nusidėjėlių atsivertimą ir atsilyginimą už nuodėmes, padarytas prieš Nekaltąją Marijos Širdį“.

Tai sakydama, ji išskleidė rankas, o jos delnuose pasirodžiusi šviesa nusileido į žemės gelmes ir vaikams parodė pragare kenčiančias sielas.

Sesuo Liucija rašo mačiusi didelę ugnies jūrą, kurioje plaukiojo liepsnose panardinti velniai ir sielos, „lyg jos būtų peršviečiamos juodos ir rusvai žaižaruojančios žmogaus pavidalo anglys“, liepsnos kilo iš jų vidaus kartu su dideliais dūmų šuorais. Vaikus sustingdė jų skausmo bei nevilties šauksmai ir staugimas, jie ėmė drebėti iš baimės. (tikriausiai šis vaizdas taip išgąsdino Liuciją, kad ji pradėjo rėkti, kaip žmonės vėliau liudijo ją darant). „Demonai buvo kraupių, pasibjaurėtinų formų, atrodė kaip baisūs nepažįstami gyvūnai, tačiau permatomi ir juodi kaip degančios anglys.“

Liucija rašė, kad jei ne Marijos pažadas pirmo apsireiškimo metu nuvesti juos į dangų, būtų mirę iš siaubo. Parodžiusi pragarą, Marija pasakė, kad sielų išgelbėjimui turi būti įsteigtas pamaldumas į jos Nekaltąją Širdį.

Išsigandusiems vaikams Apsireiškusioji paaiškino:

– Jūs matėte pragarą, į kurį eina nelaimingų nusidėjėlių vėlės. Jiems gelbėti Dievas nori pasauliui duoti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Jei tai bus padaryta, bus išgelbėta daug sielų, ir pasaulis susilauks taikos…
Bet jei ir toliau Dievas bus įžeidinėjamas, kils kitas dar baisesnis karas popiežiaus Pijau XI pontifikato metu. Kai vieną naktį pamatysite nepaprastą šviesą, žinokite, kad tai yra Dievo ženklas, jog jau priartėjo pasauliui bausmės už jo nuodėmes: karas, badas, Bažnyčios ir Šventojo Tėvo persekiojimas…
Apsaugoti nuo to aš ateisiu į pasaulį paprašyti, kad Rusija būtų paaukota mano Nekaltajai Širdžiai, o atsiteisimo už pasaulio nuodėmes Komunija būtų priimama pirmaisiais mėnesio šeštadieniais. Jei mano prašymas bus išpildytas, Rusija atsivers ir įsigalės taika. Jei ne, tada Rusija skleis savo klaidas visame pasaulyje, kels karus ir persekios Bažnyčias. Daugelis tikinčiųjų bus nukankinti. Šventasis Tėvas skaudžiai kentės. Daug tautų bus sunaikinta. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis pagaliau triumfuos: Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir bus duotas taikos laikotarpis. Portugalijoje visada bus saugomos tikėjimo tiesos.

Tai buvo pirmoji ir antroji paslapties dalys. Vėliau 1938 sausio 28 buvo matoma Šaurės pašvaistė – naujo karo ženklas.

Liucija taip pat matė ir viziją (žr. žemiau), kurią vėliau atskleidė kaip trečiąją paslapties dalį.

– Prisiminkite, apie tai niekam nesakykite, išskyrus Pranciškų. Kai melsitės Rožinio maldą, po kiekvienos paslapties sakykite:

„O mano Jėzau, atleisk mums mūsų nuodėmes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikalingas Tavo gailestingumas“

Ir tada Mergelė atsisveikinusi pradėjo tolti rytų pusėn, kol galiausiai išnyko.

Matytas pragaro vaizdas vaikus labai paveikė – jiems dingo noras žaisti ir linksmintis. Net šešiametė Jacinta, neturinti platesnių žinių apie mirtinas nuodėmes, pradėjo kalbėti labai rimtus dalykus:

– Turime daug melstis už nusidėjėlius, kad apsaugotume juos nuo pragaro. Tiek daug jų ten eina… Kaip lengvai jie gali jo išvengti, valdydami liežuvį ir lankydami šv. Mišias. Gaila jų. O, kad galėčiau jiems parodyti pragarą!

Vaikai už nusidėjėlių atsivertimą pradėjo savanoriškai aukotis, net susilaikydami nuo žaidimų, maisto ir vandens. O Liucijai teko dar daugiau išbandymų: ją namiškiai dėl tų regėjimų išjuokdavo, motina mušė, kaimynai visaip pravardžiavo. Žmonių klausinėjami apie išgirstas paslaptis, vaikai nieko nesakė, netgi dvasininkams.
Dėl dalyvaujančių Apreiškimuose žmonių skaičiaus, taip pat sunerimo ir vietinė sekuliari anti-dvasiška valdžia, bandydama supriešinti Bažnyčią ir žmones kaip dalyvaujančius apgavystėje.

Vaikai nesuprato, kas ta Rusija ar kas tas Šventasis Tėvas. Juo labiau – pragaras. Manėme, kad tai vilkduobė, į kurią patenka darantieji nuodėmes ir neinantieji išpažinties, savo prisiminimuose rašė Liucija.

1984 m. Jonas Paulius II, kaip prašytas regėtojos, paaukojo visą pasaulį Marijos Nekaltajai Širdžiai. „Apšviesk ypač tas tautas, kurių pašventimo ir paaukojimo Tu iš mūsų lauki“, – tokiu būdu nurodyta į Rusiją, kurios pavadinimas atskirai liko nepaminėtas.

Per tą laiką gana plačiai pasklido garsas apie Marijos apsireiškimus. Vaikų pasakojimai apie jų regėtą moterį skaisčiai spindinčiais rūbais suerzino vietos valdžią. Artimiausio miesto – Villa Nova de Ourem meras, apsimetęs geru pretekstu, jog nori vaikus saugiai nuvežti, tuo tarpu vaikus suėmė ir bandė papirkti kyšiais, įtikinėti, kad Marijos apsireiškimų istorija tai tik paauglių prasimanymai, galiausiai jie buvo įkalinti su kitais kaliniais. Tačiau ir tai vaikų nepalaužė, nepaisant jų amžiaus, tikėjimas Mergele Marija ir drąsa buvo nepalaužiami. Visgi trys piemenėliai negalėjo susitikti su Marija sutartu laiku rugpjūčio 13-ąją.

Nors vaikų nebuvo, bet Kova da Irijoje susirinko tūkstančiai žmonių, kurie meldėsi ir giedojo. Sudundėjus griaustiniui, visi pamatė pilką debesėlį, kuris nusileido ant ąžuoliuko, o po kelių minučių vėl pakilo. Po to pasirodė vaivorykštė. Žmonės suprato, kad Ponia vėl buvo atvykusi, bet, neradusi vaikų, grįžo į dangų.

Rugpjūčio 15 (Marijos paėmimo dangun šventė) vaikai buvo paleisti. Rugpjūčio 19 dieną, sekmadienį po šv. Mišių, jie visi ganė aveles vietoje vardu Valinhos (prie to pačio kalnelio, tik priešingoje Aljustrelio miestelio pusėje, kur pasirodydavo angelas) ir sukalbėjo rožinį. Apie 16 val. Liucija pajuto, kad atvėso oras, saulę uždengė migla ir švystelėjo žybsnis. Ponia pasirodė ir šioje vietoje, vaikus ragino vėl ateiti po mėnesio 13 dieną ir daug melstis ir aukotis už nusidėjėlius, kasdien kalbėti rožinį:

– Melskitės, labai melskitės. Aukokitės, dėl nusidėjelių. Daug sielų keliauja į pragarą, kadangi niekas nenori padėti jiems savo aukomis.

Liucijai paklausus, ką daryti su žmonių suneštomis piniginėmis aukomis, kurias jie palieka Kova de Irijoje. Marija paprašė padaryti du neštuvus, nešti statuloms, Mūsų Rožinio Mergelės šventės garbei, ir norinti kad juos atneštų baltai apsirengę su kitais vaikais, o likusius atidėtų koplytėlės statybai šioje vietoje.

Garsas apie apsireiškimus buvo pasklidęs jau toli už Portugalijos ribų. Nepaisant sekuliarių žmonių ir ateistinės spaudos pajuokos, daugiau negu 30 tūkstančių žmonių susirinko Kova de Irijoje rugsėjo apreiškimui. Jie meldėsi rožinį laukdami ateinant mažųjų regėtojų. Kaip pagaliau atėjo metas, jie vėl išgirdo Liucija klausiant, „ko Ponia norinti iš jos?”.

– Tęskite melsti Rožinį, mano vaikai. Kalbėkite kiekvieną dieną, kad baigtųsi karas. Spalio mėnesį Mūsų Viešpats ateis, taip pat ir Mūsų Sopulingoji Mergelė ir Karmelio kalno Mergelė. Šv. Juozapas kartu su Kūdikėliu Jėzumi palaimins pasaulį.

Taip pat ji pažadėjo spalio 13 d. parodyti stebuklą, kad visi įtikėtų.

Nors spalio 13 lijo per naktį, diena taip pat buvo lietinga, o žemė dumblina ir klampi, į Kova da Iriją susirinko apie 70 000 žmonių. Net didieji Portugalijos laikraščiai atsiuntė savo korespondentus, o bedieviai iš anksto džiūgavo, kad pagaliau tai būsiąs apgavysčių galas ir smūgis Bažnyčiai. Ir buvo jau bedžiūgaują, kai oficialus laikrodis rodė jau po 12 val. Tačiau sukalbėjus rožinį, saulei esant zenite, Marija vėl atvyko, o Apsireiškusioji vaikams kalbėjo:

– Noriu, kad čia mano garbei būtų pastatyta koplyčia. Noriu, kad tęstumėte Rožinio maldą kiekvieną dieną. Karas tuoj pasibaigs, ir kariai sugrįš į savo namus.

Pasirodžiusioji pasakė esanti Rožinio Dievo Motina. Ji taip pat priminė, jog žmonės turį taisyti savo gyvenimo būdą ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes, daugiau nebeįžeidinėti Dievo, nes jis jau ir taip per daug žeidžiamas.

Tada visi trys vaikai pamatė, kaip Ponia pakilo link rytų, išskleidė ir nukreipė plaštakas į tamsų dangų. Nustojo lyti lietus, Saulė matoma per tamsius debesis, prašvietė juos ir buvo matoma kaip švelnus besisukantis sidabrinis diskas. Visi sužiuro į Saulę. Nuo tos akimirkos du skirtingi apreiškimai vyko.

Liucija prisimena kad, saulė tapo blyški kaip mėnulis. Jos kairėje pasirodė šv.Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi ant kairės rankos. Šv.Juozapas ir Kūdikėlis buvo matomi tik iki krūtinės, jie laimino pasaulį rankomis atlikdami kryžiaus ženklą. Šv.Marija stovėjo saulės dešinėje, apsirengusi mėlynu ir baltu drabužiu, kaip Rožinio Karalienė. Kūdikėlis buvo raudonais rūbais. Po to šv.Marijos drabužių spalva pasikeitė – jie tapo violetiniai, kaip Skausmingosios Motinos. Liucijai ji dar kartą pasirodė rudu Karmelio kalno Mergelės drabužiu.

Vaikams ekstazėje stebint šią viziją, didžiulė minia tuo metu stebėjo kitą nepaprastą saulės reiškinį. Ji pakeitė spalvą, žmonės galėjo lengvai į ją žiūrėti. Po to pradėjo visomis kryptimis žarstyti įvairių spalvų spindulius, nuspalvindama žmones, žemę ir augmeniją. Pasibaigus spinduliavimui, saulė pradėjo zigzagais kristi žemyn kaip ugnies kamuolys. Išsigandę žmonės ėmė šaukti, puolė ant kelių į purvyną prašydami Dievo Motiną jų pasigailėti. Kai saulė nurimo ir grįžo į savo vietą, visi pastebėjo, kad jų nuo lietaus permirkę drabužiai buvo visai sausi. Tas saulės stebuklas buvo matomas kelių kilometrų spinduliu, todėl net Fatimos gatvėse žmonės verkė ir šaukė, laukdami pasaulio pabaigos. Taip menko tikėjimo žmonių akivaizdoje saulė pagerbė dangaus ir žemės Karalienę.

Kai kurias paslaptis, kurias vaikai patyrė vizijose, Dievo Motina, vėliau apsireiškusi Liucijai, leido viešai paskelbti tik po daugelio metų.

Pasibaigus Marijos apsireiškimams vaikai karštai meldėsi ir kitiems aiškino, kad savo malda nori paguosti ir nuraminti įžeistą Jėzų.

Pranciškaus seseriai Jacintai greit buvo lemta daug kentėti. Beveik dvejus metus trukusią ligą maža mergaitė pakėlė kupina herojiškos ramybės, savo skausmus aukodama, kaip Marija prašė, už pasaulio taiką ir nusidėjėlių atsivertimą. Pranciškus mirė 1919-aisiais, sulaukęs vienuolikos metų. Jacinta – 1920-aisiais, nesulaukusi nė dešimties metų.

Vyriausioji, Liucija, sulaukusi 18-os stojo į vienuolyną. Pirmiausiai pas daratietes, o 1948 metais Liucija perėjo pas karmelites. 2000-aisiais metais prieš Pranciškaus ir Jacintos beatifikacijos Mišias, Fatimos bazilikos zakristijoje, Jonas Paulius II susitiko su seserimi Liucija – tai ir buvo jų paskutinis susitikimas šioje žemėje. 2005 m. vasario 13 dieną sesuo Liucija mirė. Netrukus, po pusantro mėnesio, į Amžinybę iškeliavo ir Jonas Paulius II.

Iki 2000 metų vis dar buvo neatskleista vadinamoji Trečioji Fatimos paslaptis: ją žinojo sesuo Liucija, Popiežius Jonas Paulius II ir Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas – popiežius Benediktas XVI. Smalsuolių ir sensacijų ieškotojų nusivylimui, nebuvo slepiama nieko sensacingo, jokių būsimų pasaulinių sukrėtimų. Marija stengiasi vesti žmones prie savo Sūnaus. Čia ir glūdi visa paslapties esmė. Marija pasirodė piemenėliams, didžiajam pasauliui nežinomiems vaikams, ne tam, kad sukeltų sensaciją, bet per šių mažutėlių liudijimą paragintų pasaulį į atsivertimą. 
Bažnyčia ir šiandien ragina išgirsti Fatimos Marijos kvietimą: atgailauti, melstis už Bažnyčią, už kunigų šventumą, už nuodėmėje gyvenančių žmonių atsivertimą ir už pasaulio taiką…

Vadinamoji Fatimos paslapties trečioji dalis: vienos iš trijų piemenėlių, mačiusių 1917 metais apsireiškusią Mergelę Mariją, sesers Liucijos, užrašyti regėjimai. Tai trumpas tekstas portugalų kalba, Fatimos vyskupo prašymu, sesers Liucijos parašytas 1944 metais, perduotas Popiežiui ir iki 2000 metų laikytas paslaptyje.

Fatimos paslaptis daugiau nei 5 dešimtmečius kurstė žmonių smalsumą, skatino visokius spėliojimus ir apaugo apokaliptinėmis legendomis, dėl to ir jos pristatymas susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio.

Mergelė Marija vaikams taip pranešė apie Bažnyčios laukiančius persekiojimus.

Trečiojoje dalyje kalbama apie krikščionių – vyskupų, kunigų ir pasauliečių kankinimą ir žudymą. Taip pat ir apie pasikėsinimą į Popiežiaus gyvybę. Kai 1944 metais Liucijos parengtas regėjimų aprašymas buvo įteiktas Popiežiui Pijui XII, jis, kaip Mergelė Marija prašė, paaukojo Rusiją jos Nekalčiausiajai Širdžiai. Vis dėlto Pijus XII nusprendė neskelbti tos regėjimų dalies, kurioje kalbama apie būsimus dalykus. Juo labiau, kad tais laikais pusėje Europos ir daugelyje kitų kraštų krikščionys buvo persekiojami ir nesimatė persekiojimų galo. Taip pat ir kiti Popiežiai susipažinę su paslapties tekstu nesiryžo jo skelbti.
 Svarbus Fatimos paslapties trečiosios dalies elementas yra pasikėsinimas į Popiežiaus gyvybę. Popiežius Jonas Paulius II iki 1981 metų gegužės 13 dieną įvykusio pasikėsinimo į jo gyvybę, nebuvo skaitęs sesers Liucijos teksto. Šv. Tėvas jį perskaitė po pasikėsinimo. O po metų, 1982-ųjų gegužės 13-ąją nuvyko į Fatimą dėkoti Marijai už išgelbėtą gyvybę. Šv. Tėvas nuvežė į Fatimą chirurgų iš jo kūno išimtą kulką.

Tai, kad Popiežius Jonas Paulius II Jubiliejaus metais nusprendė išviešinti lig tol paslaptyje laikytą Fatimos paslapties dalį, galėtų būti interpretuojama kaip pasitikėjimo žmonijos ateitimi ženklas. Marija Fatimoje sakė, kad Rusijoje bedievių valdžia pasibaigs, kad tauta grįš prie tikėjimo ir kad Rusijai atsivertus prasidės taikos metas.