Paskutinė Jėzaus savaitė

Istorinio konteksto dėlei pirma keli istoriniai duomenys. Šventykloje per metus pasidarbuodavo 7000 kunigų ir 10 000 levitų. Prekyba aukojimui reikalingais
gyvūnais gyvulių augintojams ir pardavėjams buvo pelninga, tebesitęsiančioje šventyklos statyboje dirbo 18 000 darbininkų, amatininkų ir pan. Visi buvo
pavaldūs nedidelei pasiturinčių kunigų ir pasauliečių grupei, sudarytai vien iš sadukiejų. Jai taip pat priklausė šventyklos vyresnysis, kuriam buvo pavaldi
šventyklos policija, taip pat trys ar keturi iždininkai, penki ar šeši šventyklos prižiūrėtojai, išmanantys kulto ir teisės klausimus.
Po Erodo mirties ir Archelajaus nušalinimo romėnai vadovauti Judėjos gyventojams patikėjo sadukiejų aristokratijai ir vyriausiesiems kunigams. Pastariesiems buvo patikėta pareiga laiduoti provincijoje ramybę ir viešąją tvarką bendradarbiaujant su okupacine valdžia. To neatliekantis vyriausiasis kunigas būdavo be ceremonijų
nušalinamas.
Manoma, kad Jeruzalėje anuo metu gyveno 80 tūkst. gyventojų. Į Paschos šventę iš visos šalies ir diasporos suplūsdavo apie 400 tūkst. piligrimų. Kas turėdavo
giminių, apsistodavo perpildytuose namuose privačiuose žemės sklypuose. Kiti įsikurdavo už miesto sienų baltų palapinių miesteliuose. Suprantama, kad tokioje grūstyje kildavo neramumų pavojus. Šventyklos aristokratija visomis išgalėmis stengdavosi užkirsti tam kelią. Be to, per šventes savo būstinę į Jeruzalę perkeldavo ir Pilotas su keliomis kohortomis romėnų legionierių.

Remiantis Hesemanno pateikiama rekonstrukcija, paskutinį kartą į Jeruzalę švęsti Paschos Jėzus patraukė apie 30-ųjų metų kovo vidurį. Pakeliui sustojo
Užjordanės Betanijoje, kur kelias dienas pamokslavo piligrimams. Štai čia ir iškyla vadinamoji Betanijos problema.

Kaimelis tokiu pavadinimu tikrai egzistavo prie Alyvų kalno, bet Užjordanėje? Jau III a. po Kr. Origeną trikdė, kad ten nėra šitaip vadinamos vietovės. Nuo
to laiko niekam ir nepavyko už Jordano įtikimai identifikuoti gyvenvietės, kuri evangelijoje vadinama „Betanija“. Hesemannas atkreipia dėmesį į įdomų sprendimą, pasiūlytą Naujojo Testamento tyrinėtojo Briano J. Capperio iš Canterbury Christ Church University.

Capperis tikina, kad „Betanija“ iš pradžių buvusi ne kokia nors gyvenvietė, bet institucija, esenų socialinės pagalbos namų bei gyvenviečių tinklo dalis – bethanya, paraidžiui: „vargšų namai“, kur esenų „ordino“ nariai, remiami turtingų geradarių, rūpindavosi vargšais. Tinklas buvęs dalis esenų siekio steigti naują, teisingą
ir dievobaimingą visuomeninę tvarką, vadintą „Naująja Sandora“.

Kas tie esenai?

Tai vienas iš trijų sąjūdžių, išsikristalizavusių po pergalingo Makabiejų sukilimo. Kiti du – sadukiejai ir fariziejai. Glaustai prisiminkime:

Sadukiejai (iš hebr. saddiq – „teisusis“) nuo II a. pr. Kr. sudarė krašto aristokratiją ir kilmingąjį kunigų luomą. 70 narių turinčiame sinedrione jie turėjo daugumą. Atmetė tradiciją ir pripažino tik rašytinį Įstatymą – Torą. Jų galios centras ir tikėjimo turinys buvo šventykla ir jos apeigos.

Jiems oponavo fariziejai (iš hebr. perushim – „atskirieji“),  kilę iš chassidim, „pamaldžiųjų“, kartu su Makabiejais kovojusių dėl šventyklos. Bet paskui jie atmetė valdovų šeimą ir sadukiejų elitą kaip per daug prisitaikančius. Skrupulingai laikėsi Toroje nurodytų valgio ir švarumo nuostatų, taip pat 613 valgio ir švarumo įsakymų, pateiktų Halachoje, „sakytinėje Toroje“, t. y. tradicijoje.

Esenai (iš aram. chase – „pamaldus“) irgi kilo iš chassidim sąjūdžio, tačiau valdantiesiems buvo dar nepakantesni už fariziejus. Uzurpatoriumi laikė ir karalių
ne iš Dovydo namų, ir vyriausiąjį kunigą, kilusį ne iš Aarono giminės. Tai, kad vyriausiasis kunigas iš Hasmonėjų giminės ir sadukiejai kontroliavo Jeruzalę ir
šventyklą, jų steigėjas, „teisumo mokytojas“, laikė laikina blogio jėgų pergale prieš mesijo atėjimą.

Esenai, tiesą sakant, laukė dviejų mesijų – tikrojo žydų karaliaus, galinčio kilti tik iš Dovydo namų, ir tikrojo vyriausiojo kunigo (kunigo mesijo), kilsiančio iš Aarono namų. Hesemannas atkreipia dėmesį, kad esenai, trokšdami laiku atpažinti ir paremti abu mesijus, palaikė artimus ryšius su Dovydo ir Aarono palikuonių šeimomis, vadinasi, turėjo žinoti apie Jėzų ir Joną Krikštytoją nuo jų gimimo. Hesemannas taip pat atkreipia dėmesį, kad Juozapas Flavijus esenų bendruomenę apibūdina kaip vėlesnių krikščioniškųjų ordinų pirmtakę: esenai niekinę turtus, bendrai dalijęsi nuosavybe, kiekviename mieste būta bendruomeninių namų, kur esenas galėdavo rasti viską, ko reikia gyvenimui. Be to, jie rūpinęsi vargšais. Hesemannas taip pat mini, kad viename esenų ritinyje,
rastame Kumrano olose, kalbama apie tris vietoves, įkurtinas į rytus nuo Jeruzalės, kur tapusieji nešvariais galėtų apsivalyti ir pralaukti nustatytą laiką, kol
jiems bus leista įžengti į šventyklą. Visus reikiamus kriterijus, tokioms vietoms keliamus vadinamajame „Šventyklos ritinyje“, atitinka trys gyvenvietės pietrytiniame Alyvų kalno pakraštyje: En Šemešas, Betfagė ir Betanija. Pro šias gyvenvietes kelias iš Jericho vedė į Jeruzalę, kur rinkdavosi didžiuma piligrimų, norinčių išvengti kelionės per agresyvokai nusiteikusią Samariją.

Esenų namai

Todėl spėtina, kad būtent čia esenai buvo įsteigę savo „Naujosios Sandoros“ „socialines stotis“. Čia piligrimai galėdavo pasiruošti įžengti į šventyklą ir čia
tikriausiai taip pat būdavo rūpinamasi vargšais. Pasak Capperio, tokie namai buvę vienu metu piligrimų namai, vargšų virtuvės ir ligoninės.

Kas tą patvirtina? Pirma, evangelijose minimi Betanijos prie Alyvų kalno gyventojai: Lozorius ir jo seserys Marija ir Morta. Visi drauge gyveno celibatiškai. Suaugusiajam nevesti ar neištekėti tarp žydų daugiau negu neįprasta, galiausiai ankstyva santuoka ir vaikų gimdymas laikyti tiesiog pareiga Dievui. Vienintelė išimtis buvo esenai, pasak Juozapo Flavijaus, santuoką menkai vertinę ir daugiausia gyvenę celibatiškai.

Antra, Simonas Raupsuotasis, kurio namuose yra viešėjęs Jėzus. Tai, kad Simonas Raupsuotasis Betanijoje turėjo namus, patvirtina gyvenvietės kaip esenų kolonijos, skirtos kulto požiūriu nešvariesiems, pobūdį. Ir nesvarbu, kad Simonas buvo fariziejus, mat esenai simpatizavo fariziejams, jų bendras priešininkas
buvo sadukiejai.

Trečia, 1951 m. Betanijoje dominikonų archeologas tėvas Pierre‘as Benoit atrado didelę mikvą, panašią į aptiktas Kumrane ir Jeruzalės esenų kvartale. Įrenginys
buvo per didelis, kad būtų buvęs skirtas asmeniniams tikslams. Viskas rodo, kad mikva priklausė esenų piligrimų namams. Visiškai galimas daiktas, kad kita beth anya, skirta į Jeruzalę keliaujantiems maldininkams, buvo rytiniame Jordano krante priešais Jerichą, teikusį gerą progą šiame paskutiniame piligriminės kelionės etape dvasiškai ir kūniškai apsivalyti ir prireikus pasinaudoti esenų socialinės rūpybos paslaugomis.

Užjordanės Betanijoje Jėzų iš Betanijos prie Alyvų kalno pasiekia prašymas skubėti į pagalbą susirgusiam Lozoriui. Jėzus dvi dienas uždelsia. Kodėl? Gal kad
jau buvo sumanęs duoti sukrečiantį ženklą, nedviprasmiškai atkreipiantį dėmesį į jo mesijiškumą. Taip ir įvyksta. Anot Jono, daug žydų įtikėjo, garsas apie
tai, matyt, pasiekė ir Jeruzalę. Sunerimo ir šventyklos vyresnybė. Ko jau ko, bet neramumų, kuriuos galėjo sukelti kandidatas į mesijus, ji tikrai netroško. Be
to, pasak Jono evangelijos, Jėzus jiems jau seniai buvo žinomas kaip ramybės drumstėjas, tereikia prisiminti prekiautojų išvarymą iš šventyklos viešosios veiklos
pradžioje prieš trejus metus. Veikiausiai tas faktas ir tapo dingstimi surengti teismo procesą.

Aptardamas Lozoriaus prikėlimą, Hesemannas atkreipia dėmesį į vieną smulkmeną, dar kartą patvirtinančią Jono evangelijos tikslumą. Toje vietovėje uolienoje
iškalti štolnės pavidalo kapai, datuojami I a., būdavo akmenimis ne užritinami, bet užkišami. Tad Jono evangelijoje vartojamas žodis „nuimti“ (pažodžiui:
„nukelti“), o ne „nuritinti“ labai tiksliai atitinkąs istorinę realybę.

Lozoriaus prikėlimo iš numirusių įvykis, buvęs lyg sprogmuo Mesijo laukimo įkaitintoje aplinkoje per šventes, per kurias suplūsta iki pusės milijono tikinčiųjų,
tikrai galėjo paskatinti šventyklos vyresnybę imtis veiksmų. Taigi, pasak Jono, sušaukiama teismo taryba. Štai čia iškyla suderinamumo su sinoptikų
duomenimis problema – kada buvo sušaukta teismo taryba, pasmerkusi Jėzų myriop: po Lozoriaus prikėlimo, kaip rašo Jonas, ar po Jėzaus suėmimo, kaip teigia
sinoptikai?

Anot sinoptikų, teismo taryba Jėzaus teisti naktį susirinko Kajafo namuose, Jėzų naktį suėmus Alyvų kalne. Jonas, priešingai, teigia, kad Jėzų pirma tardo Anas,
paskui Kajafas, tada Jėzus iškart perduodamas Pilotui. Lemtingas sinedriono posėdis, kai nutarta Jėzų nužudyti, anot Jono, įvykęs tarp Lozoriaus prikėlimo ir Jėzaus patepimo Betanijoje. Hesemannas tvirtina: formalus teismo procesas su galiojančiu nuosprendžiu negalėjo įvykti naktį po Jėzaus suėmimo, nes būtų prieštaravęs žydų teisei ir papročiams. Toks teismo tarybos posėdis būtų turėjęs vykti Aptašytųjų akmenų salėje arba atitvertoje Karališkosios kolonų salės zonoje šventyklos rajone. Tos vietos naktį prieinamos tik budintiems levitams. Be to, naktiniai teismo posėdžiai būtų prieštaravę papročiams. Negana to, sprendimai, susiję su mirties bausme, niekada nebūdavo priimami apklausos dieną, visada tik kitą dieną. „Dėl šios priežasties teismo procesai, susiję su mirties bausme, niekada neturi vykti dieną prieš šabą ar dieną prieš šventę“, – nurodoma Mišnoje. O penktadienis, pagal žydų skaičiavimą, prasidėjęs ketvirtadienio vakarą, buvo diena ir prieš šabą, ir prieš Paschos šventę.

Pasak Hesemanno, Lukui kai kurie neatitikimai tikriausiai krito į akis, nes jis teismo procesą nukelia į rytą ir neužbaigia jo nuosprendžiu. Bet tada tampa
neįmanoma sutilpti į realistišką chronologinį laikotarpį. Per šešias valandas turi įvykti per daug įvykių: sinedriono posėdis, Jėzaus perdavimas Pilotui, jo pirmasis tardymas, vedimas pas Erodą, antras pokalbis su Pilotu, pasmerkimas, nuplakdinimas, kryžiaus nešimas ir nukryžiavimas.

Hesemannas atkreipia dėmesį, kad būtent todėl žydų istorikas Geza Vermesas padarė išvadą, jog anos nakties įvykius įtikinamai perteikia vienintelis Jonas, kuris
„remiasi patikimesne tradicija… Jo chronologinis planas prasmingas, o sinoptikų ne.“

Pasak Jono, teismo taryba, išgirdusi apie Lozoriaus prikėlimą, nutarė Jėzų nužudyti. Sužinojęs apie pavojų, Jėzus pasitraukė į miestelį, vadinamą Efraimu (Jn
11, 54). Ši vietovė, šiandien vadinama et-Taijibe, yra už 20 kilometrų į šiaurės rytus nuo Jeruzalės. Gyvenvietė įsikūrusi ant vienos viršūnės rytiniame kalnyno šlaite. Iš ten atsiveria platus vaizdas į pietus ir galima iš tolo pastebėti persekiotojus. Tai dar viena labai realistiškai tiksli Jono evangelijos detalė.

Jėzus pasitraukia, žinoma, ne iš baimės. Jis pats yra nustatęs savo mirties valandą – penktadienį, kai šventykloje skerdžiami avinėliai, – tad per ankstyvas areštas ir mirtis būtų tiesiog sugriovę jo planus.

Sekmadienį, 30-ųjų metų balandžio 2-ąją, „šešioms dienoms belikus iki Velykų“ pagal Joną (12, 1) arba porai dienų pagal sinoptikus (Mt 26, 1 ir Mk 14, 1), Jėzus
grįžta į Betaniją prie Alyvų kalno. Dabar Simono Raupsuotojo namuose įvyksta tai, ką britų Naujojo Testamento tyrinėtojas Brianas J. Capperis vadina Jėzaus
patepimu karaliumi.

Čia pravartu tarti keletą žodžių apie Jėzaus santykius su esenais. Jei esenai išties atidžiai stebėjo Dovydo ir Aarono palikuonių šeimas, norėdami iš anksto identifikuoti galimus kandidatus į mesijus, tai bent nuo tada, kai pradėjo veikti viešai, Jėzus tikrai turėjo atsidurti tarp jų. Pasak Carsteno Peterio Thiedės, sąlyčio tarp Jėzaus ir esenų neabejotinai būta jau vien todėl, kad Jėzus troško užkalbinti visus žydus ir jų sąjūdžius, tarp jų ir esenus. Tačiau Jėzus dėl savo laikysenos, pavyzdžiui, šabo atžvilgiu esenams turėjęs atrodyti pavojingas liberalas, su kuriuo būtina kovoti. Thiedė teigia, jog ne be pagrindo dažnai spėjama, kad esenai, Naujajame Testamente išnyrantys kaip „erodininkai“, Jėzaus priešininkai, visada pasirodo su fariziejais, bet niekada – su sadukiejais. Thiedė priduria, jog tik po prisikėlimo ankstyvoji krikščionių bendruomenė patraukė dalį esenų į savo pusę.

Pateptasis, išgelbėsiantis pasaulį

Tačiau jei Lozorius, Marija ir Morta priklausė esenų bendruomenei, kaip tikina Capperis, tai scena po Lozoriaus prikėlimo iš numirusių, kai Marija išpylė ant
Jėzaus tepalo (Mk 14, 3; Jn 12, 3), vis dėlto rodo, kad esenų nusistatymas Jėzaus atžvilgiu mažų mažiausiai nebuvo vieningas ar bent pakito anksčiau – kad ir po
Lozoriaus prikėlimo iš numirusių ir iki Jėzaus paskutinio įžengimo į Jeruzalę. Tepalo buvo „svaras“, kiekis didokas, o ir kainavo nemažai – tris šimtus
denarų. Ši suma atitinka padienio samdinio metines įplaukas. Jei Lozorius, Marija ir Morta tarnavo esenų karitatyvinėje įstaigoje, tai suprantamesnė tampa ir
mokinių pastaba, kad tuos pinigus būtų buvę geriau išdalyti vargšams, t. y. panaudoti karitatyviniais tikslais namų veikloje.

Anot Capperio, Marija šiuo savo veiksmu atliko karališkojo patepimo ritualą šitaip paskelbdama, kad Jėzus iš Nazareto tikrai esąs Mesijas, Pateptasis, išgelbėsiantis pasaulį. Capperis rašo: „Marija paskelbė Jėzų vargšų Mesiju, esenų karitatyvinių įstaigų Judėjoje tinklo, turėjusio padėti pamatą naujai, teisingai visuomeninei tvarkai, vadintai Naująja Sandora, galva.“ Marija tokio veiksmo tikrai negalėjo atlikti, pirma negavusi savo bendruomenės pritarimo. Sunku pasakyti, kiek pagrįstas toks spėjimas, tačiau samprotavimai apie esenų namus ir Jėzaus santykių su esenais gija tikrai įdomi. Jei tiesa, kad Betanija prie Alyvų kalno buvo paslaugų piligrimams centras, galima įsivaizduoti, kad tomis dienomis jis buvo prigrūstas Jeruzalėn plūstančių maldininkų. Lozoriaus prikėlimas tebebuvo šviežias visų atmintyje, ir galima įsivaizduoti, kaip jie visi turėjo degti viltimi, kad pagaliau sulaukė Mesijo.

Kitą dieną, pirmadienį, 30-ųjų metų balandžio 3-iąją, Jėzus kaip pateptasis Mesijas – Karalius įžengia į Jeruzalę. Spėtina, kad jis ir jo mokiniai esenų gyvenvietės didžiojoje mikvoje atliko ritualinį apsiplovimą. Jeruzalę jis pasiekė keliu per Betfagę, dar vieną esenų gyvenvietę. Pakeliui pasiuntė mokinius į kaimą (galbūt priklausantį tai pačiai esenų bendruomenei), kad atvestų asiliuką, ant kurio įjojo išpildydamas Zacharijo pranašystę apie ateinantį taikos karalių: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (9, 9).

Gali būti, kad jį lydėjo ne tik mokiniai, bet ir įsiaudrinę bei džiūgaujantys esenų „vargšų namų“ gyventojai, ir ten apsistoję piligrimai: „Taigi dabar liudijo apie jį
minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių“, – tikina Jonas (12, 17). Palydos užsidegimas, garsas apie Jėzų ir inscenizacija, galimas daiktas, užkrėtė ir žmones Jeruzalėje. Entuziastingo sutikimo sceną savo knygos „Jėzus iš Nazareto“ II dalyje visais aspektais puikiai išgvildeno
popiežius Benediktas XVI. Jėzus buvo sutiktas kaip lauktasis Mesijas, atėjęs išpildyti savo tikrosios paskirties. „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas
Žmogaus Sūnus“, – pasakė jis vienoje iš paskutinių viešųjų kalbų helenistams. Mokiniai tikriausiai tai suprato kaip užuominą apie greitą triumfą ir nelabai
kreipė dėmesį į tolesnius Jėzaus žodžius apie pakėlimą nuo žemės (plg. Jn 12, 23; 32). Niekas dar nė nenutuokė, kad per šią Paschos šventę jis bus tikrasis
paaukotas avinėlis.

Sambrūzdis Jėzaus jau tykančiai šventyklos vyresnybei turėjo sukelti nerimą. Todėl Jėzus, įžengęs į Jeruzalę, greitai pasišalino nuo minios. Jonas nieko
nemini apie prekiautojų išvarymą, mat tai įvyko, jo teigimu, Jėzaus viešosios veiklos pradžioje. Turint prieš akis visą kontekstą, Jono versija čia irgi atrodo
įtikimiausia. Artimiausias dienas Jėzus praleido Betanijoje, šventyklą aplankydamas tik lydimas keturių artimiausių mokinių – Petro, Jokūbo, Jono ir Andriejaus
(Mk 13, 2). Grįždamas vakare atgal pakeliui jis jiems pranašavo apie karus, persekiojimus ir galiausiai apie savo sugrįžimą.

Skaitytojui į akis krinta prieštaringi chronologiniai duomenys evangelijose. Štai sinoptikai sekmadienį įvardija kaip likus „porai dienų“ iki Velykų (plg. Mk
14, 1). Taigi tuo remiantis Paschos šventė turėjo būti jau antradienį. Jėzaus mokiniai „pirmąją Neraugintos duonos dieną, kai aukojamas Velykų avinėlis“, teiraujasi Jėzaus, kur paruošti Velykų vakarienę (Mk 14, 12; Mt 26, 17; Lk 22, 7). Labai keistas klausimas, nes žydai Paschos vakarienę, seder, valgo tos šventės išvakarėse. Likusiomis šventinės savaitės dienomis valgoma tik „nerauginta duona“. Dar painiau pasidaro, kai Jono evangelijoje žydai Didįjį penktadienį vengia Piloto pretorijaus, „kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį“ (Jn 18, 28), o evangelistas įvardija Jėzaus nuteisimo laiko momentą: „Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą“ (Jn 19, 14).

Hesemanno akimis, tuos prieštaringus duomenis paaiškinti nesunku. Atradus esenų raštiją Kumrano olose, paaiškėjo, kad Jėzaus laikų Jeruzalėje taikyti du kalendoriai:

a) Egzistavo Saulės kalendorius, juo naudojosi esenai. Pagal jį kiekvienas mėnuo visada prasidėdavo trečiadienį. Taigi nisano 15-oji, pirmoji Neraugintos
duonos šventės diena, visada būdavo trečiadienis, o Paschos vakarienė būdavo valgoma antradienio vakarą. Toks kalendorius teikė vieną didelį privalumą:
pasirengimo Paschai diena, kai skerdžiami avinėliai, niekada nesutapdavo su šabu, ir taip išvengta su tuo susijusių komplikacijų.

b) Oficialioji Jeruzalė, t. y. šventykla, taikė Mėnulio kalendorių. Remiantis šiuo kalendoriumi, nisano 1-oji prasidėdavo su pirma pavasario jaunatimi, o nisano
15-oji atitikdavo pirmą pavasario pilnatį. 30-aisiais metais nisano 15-oji sutapo su balandžio 8-ąja – šabu. Aukojimo avinėliai šventykloje buvo skerdžiami išvakarėse – penktadienį. Penktadienio vakarą valgyta ir seder vakarienė. Turint prieš akis šventyklos kalendorių, mokinių klausimas „pirmąją Neraugintos
dienos dieną“ (pagal esenų kalendorių), trečiadienį, kur paruošti Velykų vakarienę, tampa suprantamas ir prasmingas.

Paskutinės vakarienės diena

Jėzus nešventė nei esenų, nei fariziejų bei sadukiejų seder vakarienės, jis net visiškai atsisakė avinėlio aukojimo, nes pats turėjo tapti paaukotu avinėliu.
Jėzus mokiniams nurodo: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: kur man skirtoji menė, kurioje su mokiniais galėčiau valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį…“ (Mk 14, 13–15). Kas galėjo būti tas žmogus, nešinas vandens ąsočiu?

Hesemanno atsakymas toks pat, kaip Carsteno Peterio Thiedės knygoje „Petras“, beje, Katalikų interneto tarnybos išleistoje ir lietuvių kalba. Pasak Thiedės, „tai
tikrai keistokas apibūdinimas. Sykiu tas požymis turi pakankamai kristi į akis, kad būtų įmanoma identifikuoti. Kiek žinome, anuomet vandenį nešiodavo tik
moterys, ir paprastai ant galvos. Vyrai vandenį nešiodavo maišuose po pažastimi, ir tai tik tarnai bei vergai. Kadangi čia vandenį neša vyras ąsotyje, spėtina, jog jis priklauso bendruomenei, kurioje nėra nei moterų, nei tarnų ar vergų, bet kuri yra pakankamai didelė, kad galėtų išlaikyti svečių namus. Tuometinėje Jeruzalėje tai galėjo būti vienintelė grupė – esenai, be tarnaičių, tarnų ir vergų celibatiškai gyvenę ugdymo centruose Kumrane ir Jeruzalėje“ (p. 97).

Taigi vėl eseniškasis pėdsakas. Pasak Hesemanno, Jėzus čia pasinaudojęs savo ryšiais tarp esenų. Visiškai galimas dalykas, turint prieš akis tai, kas apie tuos
ryšius pasakyta anksčiau. Paieškomas šventyklos vyresnybės, Jėzus galėjo imtis tam tikrų saugumo priemonių. Bet, anot Hesemanno, pasirinkti Paskutinei
vakarienei esenų svečių namus Jėzų paskatinti galėjo ir kiti sumetimai: a) kadangi esenai jau buvo atšventę seder vakarienę, visos patalpos ir namai buvo kultiškai švarūs, t. y. jau po išvalymo ceremonijos, lydimos tam tikrų maldų; b) tik čia buvo nuo antradienio vakaro likusios paaukotų avinėlių mėsos ir neraugintos duonos, kurios Jeruzalėje buvo įmanoma gauti tik penktadienį; c) be to, nisano 16-oji išsiskyrė tam tikra simbolika: tą dieną šventykloje kaip deginamoji auka būdavo atnašaujamas omer, pirmasis naujo derliaus javų pėdas, taigi tai būdavo padėkos už duoną šventė (o „Eucharistija“ ir reiškia ne ką kitą, kaip „dėkojimą“). Taigi Paskutinė vakarienė, pasak Hesemanno, įvyko nisano 16-ąją pagal esenų kalendorių, nisano 13-ąją pagal oficialų žydų kalendorių, 30-ųjų metų balandžio 6-ąją pagal mūsų kalendorių.

Jėzus su mokiniais Paskutinę vakarienę valgė Jeruzalės esenų kvartale. Tai rodo ne tik minėtas Jėzaus paliepimas mokiniams surasti vyrą, nešiną vandens
ąsočiu, bet ir pati Paskutinės vakarienės salės vieta, kurią 2009 m. gegužės 12 d. aplankė popiežius Benediktas XVI. Paskutinės vakarienės salė yra už 200 metrų
į šiaurę nuo buvusių Esenų vartų tame kvartale, kuriame gyveno esenai. Juozapas Flavijus, anot Hesemanno, teigia, kad esenų sekta rėmė Erodą Didįjį, mat tas nuo valdžios nušalino esenų nekenčiamus Hasmonėjus. Erodas jiems dovanojęs ištisą miesto dalį, į kurį vedė atskiri vartai, vadinamieji Esenų vartai. Esenų kvartalas buvo miesto pietvakariniame kampe, kur vakarinė siena susikerta su pietine. 1977 m. benediktinų archeologas Bargilas Pixneris atrado Erodo laikų vartų likučius tuometinėje Jeruzalės sienoje ir įrodė, kad jie sienoje buvo įrengti vėliau, nei buvo pastatyta pati siena, – matyt, todėl, kad esenams reikėjo atskiro įėjimo į savo kvartalą. Įvairūs vėlesni archeologiniai kasinėjimai nedviprasmiškai patvirtino, kad toje teritorijoje gyventa esenų.

Taigi Paskutinę vakarienę Jėzus šventė esenų svečių namuose. Hesemannas pastebi, kad Jėzaus itin liberali praktika turėjo iš pradžių atstumti daug konservatyvių sektos sekėjų. Tačiau, kita vertus, esenai turėjo ir suprasti, kad atėjus Mesijui visa bus kitaip. Juk griežtos kultinio švarumo taisyklės buvo tik pasirengimas artėjančiai Dievo Karalystei ir nebegalios stojus malonės ir atleidimo metui. O Jėzus, kaip Dovydo palikuonis, buvo rimtas kandidatas į mesijus. Negana to, parodė jiems daug savo mesijiškumo ženklų.

Paskutinė vakarienė

Hesemannas atkreipia dėmesį į Mt 11, 5, kur Jėzus atsako Jono Krikštytojo mokiniams, ar jis tas, kuris turi ateiti: „…aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena.“ Vienas ketvirtoje Kumrano oloje atrastas fragmentas kone
žodis į žodį sutampa su ta ištara: „Jis… atvers akliesiems akis, ištiesins sulenktuosius… išgydys mirtinai sergančius, prikels mirusiuosius, kenčiantiems skelbs
gerąją naujieną.“ Jėzus savo darbais esenams tarsi prikišamai rodė esąs Mesijas. Jei Capperio hipotezė teisinga, įsivaizduokime, kokio poveikio ženklas turėjo
būti Lozoriaus prikėlimas esenų kolonijoje. Galbūt būtent tai galutinai ir nulėmė spėjamą Jėzaus patepimą Karaliumi Betanijoje. Anot Hesemanno, tai, kad Paskutinė vakarienė buvo švenčiama esenų svečių namuose, paaiškina, kodėl dalyvavo mokiniai, bet ne moterys, nuolatos lydėjusios Jėzų. Pagal esenų ordino taisykles moterys negalėjo dalyvauti bendruomeniškuose valgymuose. Tų taisyklių fone suprantamesnis tampa ir mokinių ginčas, kas didesnis, mat jose nustatyta griežta seka užstalėje: „Kunigai sėdi pirmieji, paskui vyresnieji, likusieji kiekvienas pagal savo rangą“, – rašoma viename iš Kumrano ritinių. Ir toliau: „Paruošus valgį… kunigas tesukalba palaiminimą ištiesęs ranką virš duonos ir vyno pirmienų.“

Savaime suprantama, įžengiant į esenų kvartalą pirma reikėdavo atlikti įprastinius ritualinius apsiplovimus, galbūt net Bargilo Pixnerio atkastoje esenų mikvoje prie Esenų vartų. Galimas daiktas, kad apie tokias ritualines maudynes Jėzus užsimena prieš mokinių kojų mazgojimą ištardamas žodžius: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti“ (Jn 13, 10). Pasak autoriaus, evangelijose užsimenama ir apie mokinių „sėdėjimo“ tvarką. Paprastai vadinamasis triclinium, trys stalai, būdavo sustatomi arklio pasagos forma. Mokiniai gulėjo ant jų, kiekvienas pasirėmęs ant kairės rankos. Jėzus užėmė „pirmą vietą“ kairėje puslankio pusėje. Greta jo įsitaisė Jonas ir Petras – abu garbingose vietose. Kiekvienas gulėdavo savo kaimyno pašonėje, atgręžęs į jį nugarą. Norint ką nors šiam pasakyti, kad kiti to neišgirstų, jam tereikėdavo loštelėti atgal ir pasukti galvą.

Jonas, mokinys, kurį Jėzus „mylėjo“ (Jn 13, 23), užėmė vietą, tradiciškai skirtą sūnui. Jei tiesa, kad, pasak Euzebijaus, Ireniejaus, Klemenso ir kitų ankstyvosios krikščionybės autorių, Jonas Efeze miręs natūralia mirtimi netrukus po 100-ųjų metų, vargu ar jis būtų perkopęs daugiau nei devyniasdešimtį metų. Tad Paskutinės vakarienės metu jam galėjo būti 16 ar 18 metų, savotiškas Benjaminas tarp apaštalų, kurie visi jau buvo subrendę vyrai. Galbūt dar ir dėl to jauno amžiaus Jėzus kryžiaus papėdėje patikėjo jam savo motiną.

Paskutinės vakarienės metu iš patalpos pasišalina Judas Iskarijotas. Šventyklos policija nedrįso viešai suimti Jėzaus vengdama galimo sujudimo ir maišto. Todėl
Judo pasisiūlymas atvesti policiją į nakvynės vietą buvo labai priimtinas. Veikiausiai dėl didelės grūsties švenčių dienomis Betanijoje Jėzus iš ten persikėlė į olą,
priklausiusią privačiai alyvmedžių plantacijai ir šiaip naudotai kaip gat-šemanim, alyvuogių spaudykla. Judui pasišalinus, Jėzus įsteigė svarbiausią Bažnyčios
sakramentą – Eucharistiją, simboliškai užbėgdamas į priekį savo kūno paaukojimui ir kraujo išliejimui Didįjį penktadienį. Per Paskutinę vakarienę Jėzus sukalbėjo žydų tradicinę pessach-haggadah (Mk 14, 22) ir valgį užbaigė „Didžiuoju Haleliu“ (Mk 14, 26), kurį sudarė 113–118 ir 136 psalmės. Tada dvylika vyrų išėjo į vėsią naktį.

Pasak Hesemanno, jie pro Esenų vartus nusileido į atšiaurų Hinomo slėnį, simbolizavusį žydams pragarą. Ankstyvaisiais bibliniais laikais kanaaniečiai čia savo
dievams aukodavo vaikus. Žemiau Vandens vartų jis susikirsdavo su Kedrono upelio slėniu, kuriuo žiemą tekėdavo vanduo, kaip vėlgi labai tiksliai pastebi Jonas
(18, 1, pažodžiui verčiant: „Žiemos upelis“). Žydai tą slėnį vadino ir Josafat slėniu, pažodžiui: „Dievas teisia“. Jis driekiasi tarp šventyklos ir Alyvų kalno, kurio
šlaitai dar ir dabar nusėti žydų kapų. Hesemannas rašo: „Pakelėje trys akmeniniai kunigų kapai iš Hasmonėjų ir Erodo laikų. Naktį, kai Jėzus buvo išduotas, jų balkšvas kalkakmenis blyškioje pilnaties šviesoje turėjo boluoti itin vaiduokliškai. Tolumoje lojo šunys. Ore tvyrojo kažkas grėsminga, būsimų įvykių nuojauta. Leisdamasis į „teismo slėnį“, Jėzus brovėsi į giliausią istorijos tamsą.“

Vietą, kur Jėzus iškentėjo didžiausią mirties baimę, vėl tiksliausiai nurodo Jonas. Lukas pamini tik Alyvų kalną (22, 39), Matas (26, 36) ir Morkus (14, 32) ūkį,
vadinamą Getsemane, o Jonas dar patikslina „anapus Kedrono (žiemos) upelio“ (18, 1). Getsemanė nebuvo tikrinis vardas, taip hebrajiškai vadinta alyvuogių spaudykla, priklausiusi alyvmedžių plantacijai. Alyvuogių spaustuvai paprastai stovėdavo olose. Jei nemanome, kad Jėzus su mokiniais šaltomis balandžio
naktimis ketino miegoti po atviru dangumi, galime tarti, jog galvoje turima būtent tokia ola.

Tik Lukas, gydytojas, pamini medicininę smulkmeną: Jėzus prakaitavęs krauju. Ilgai manyta, jog evangelistas čia vaizdingai sutirština spalvas. Iš tiesų tai
retas fiziologinis reiškinys, vadinamas hematidrosis („prakaitavimas krauju“), pasitaikantis žmonėms, apimtiems didžiulės įtampos (pvz., prievartavimo
aukoms ar nuteistiesiems mirti). Dėl didžiulės vidinės ir išorinės įtampos sutrūkinėja odos kraujagyslės ir kraujas per poras išteka susimaišęs su baimės sukeltu
prakaitu.

Savaime suprantama, kad Jėzus jautė mirties baimę. Tačiau Benediktas XVI savo knygos „Jėzus iš Nazareto“ II dalyje nurodo dar vieną veiksnį, galėjusį Jėzui
kelti didesnę kančią nei mirties baimė. Jis rašo: „Kaip tik todėl, kad yra Sūnus, Jis nepaprastai ryškiai regi visą purviną blogio upę, visą melo ir puikybės galią,
visą blogio rafinuotumą ir baisumą <…>. Kaip tik todėl, kad yra Sūnus, Jis visu gilumu pajaučia siaubą, visą purvą ir bjaurastį, kurią turės išgerti iš Jam skirtosios „taurės“ – visą nuodėmės ir mirties galią“ (p. 127). Dievo Sūnus, kuriam nieko nėra bjauriau už nuodėmę ir blogį, visa tai „turi įimti savin, kad tai Jame būtų pakirsta ir nugalėta“.

Jėzus suimamas ne be incidentų. Pasirodžius šventyklos policijai, vienas mokinys – pasak Jono, Petras, – nukerta vyriausiojo kunigo tarnui Malkui ausį. Čia Hesemannas toliau iš esmės sutrauktai pakartoja interpretaciją, kurią savo knygoje „Petras“ pateikė Carstenas Peteris Thiedė (p. 72–73). Pasak Thiedės, vardas Malkus yra nabatėjiškos kilmės ir rodo aukštesnį tarno rangą. Petras trumpu kalaviju nukerta jam dešinę ausį. Tokiu veiksmu Petras ne mėgina pasipriešinti šventyklos policininkams, bet atlieka simbolinį aktą, nukreiptą prieš vyriausiąjį kunigą. Mat tarnas atstovaudavo šeimininkui. O, pasak Kun 21, 18, „kunigo tarnybos negali vykdyti tas, kurio kūnas ar veidas sužalotas“. Be to, Petras taikė į dešinę ausį, nes pagal anuometinius fizinės žalos atlyginimo nuostatus dešinė kūno dalis būdavo vertingesnė už kairę. Pasak Thiedės, „žinia akivaizdi: Petras paskelbia vyriausiąjį kunigą esant netinkamą vykdyti tarnybą“. Taip jis nori duoti ženklą: „Vyriausiojo kunigo nebėra, šventyklai niekas nevadovauja, dabar turi prasidėti galutinė mesijinė kova.“

Jei tokia rekonstrukcija teisinga, tai šitai rodo, kad Jėzaus mokiniai nesuprato ar nekreipė dėmesio į išankstines Jėzaus užuominas apie jo laukiančią kančią. Jie ir juolab džiūgaujanti minia, atlydėjusi jį į Jeruzalę, tikėjosi, kad dabar Mesijas regimai sutriuškinsiąs priešus ir įsteigsiąs Dievo Karalystę. Galima įsivaizduoti, kaip turėjo sutrikti Petras, kai, priešingai jo lūkesčiams, Jėzus leidosi suimamas. Tik Morkus mini jaunuolį, kuris, nepaisydamas šalčio, „susisupęs vien į drobulę“, nusekė paskui Jėzų, o šventyklos policijos pačiuptas „išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo“ (Mk 14, 51–52). Pasak Hesemanno, kai kurie egzegetai mano, jog tai buvęs pats Morkus. Apie Morkų žinoma tik tiek, kad jis kilęs iš Jeruzalės pasiturinčios šeimos. Galbūt jo tėvams priklausė ir alyvmedžių
plantacija, ir jis oloje miegojo saugodamas, kad jos neužimtų kiti piligrimai.