Kasdieninė sąžinės peržvalga

„Kas vyksta tarp manę ir Dievo? Iš kur ateinu ir kur mano gyvenimas Kristuje auga?“
Pakankamai gerai atsakyti į šiuos klausimus galiu tik tada, kai skiriu laiko neskubiam apmąstymui.

1. Skiriu laiko padėkoti Dievui už gerus dalykus, aplankiusius šiandien mano dieną.

Peržvelgiu daugybę dienos detalių, nesilaikydama(-s) ypatingos sekos. Pavyzdžiui, dėkoju Dievui už giedrą ar lietų, už sutaisytą kėdę, už draugo skambutį, už gerą savijautą visą dieną, už tai, kad vėlai vakare užteko energijos pabaigti darbą. Šiame procese nesunkiai galiu susidurti ir su kai kuriais savo veiksmais ar emocijomis ir troškimais, kuriuos palaikiau, ir už kuriuos negaliu Dievui dėkoti, nes jie buvo užgaulūs ar nuodėmingi.

Dė­ko­ju už Die­vo mei­lę. At­ei­nu, nu­rims­tu, esu čia su vi­so­mis sa­vo min­ti­mis, jaus­mais…
Kaip ge­ra, Viešpa­tie, at­ei­ti pas Ta­ve. Tu esi vi­sos kū­ri­ni­jos pa­grin­das ir tiks­las, Tu vi­sa pa­lai­kai. „Ta­vy­je mes gy­ve­na­me, ju­da­me ir esa­me“.
„Tik­rai ver­ta ir tei­sin­ga tau dė­ko­ti“. Vis­ką gau­nu iš Ta­vo, Die­ve, ran­kų, to­dėl krei­piuo­si į Ta­ve ir Tau už vis­ką dė­ko­ju: už pra­ėju­sią die­ną, sau­lę ir vė­ją, gė­lės žie­dą, per­skai­ty­tą kny­gą, iš­girs­tas nau­jie­nas, vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą. Dė­ko­ju Tau, Viešpa­tie, už Ta­ve pa­tį, už Ta­vo ma­lo­nę, iš­ti­ki­my­bę ir mei­lę. Ypa­tin­gai šian­dien no­rė­čiau pa­dė­ko­ti už…

2. Matyti Dievo akimis

Padėkojęs(-usi) Dievui už visas dienos dovanas kiek tik galiu, maldauju kitos dovanos: matyti aiškiai ir viltingai, kaip augu, tapdamas(-a) vis labiau esamas(-a) Dievui jose ir per jas.

Pra­šau ma­lo­nės pa­žin­ti sa­ve ir tap­ti lais­vu(-a).
Vieš­pa­tie, no­riu iš­mok­ti vi­sa ma­ty­ti ta­vo aki­mis.
Gy­dyk ma­no ak­lu­mą ir pa­dėk ta­vo švie­so­je pa­ma­ty­ti pa­sau­lį, žmo­nes ir sa­vo gy­ve­ni­mą.
Vis­ką: ir ge­ra, ir blo­ga.

Stip­rink ma­ne ir duok jė­gų iš­si­va­duo­ti nuo vis­ko, kas truk­do ta­ve my­lė­ti.

3. Žvel­giu į sa­vo gy­ve­ni­mą

Rūpestingai tiriu, ką mano veiksmai, apsileidimai, mintys, troškimai man sako apie mano santykį su Dievu bei savimi ir kitais Dievuje.
Apaš­ta­las Pau­lius ra­gi­no: „Vi­sa iš­tir­ki­te ir, kas ge­ra, pa­lai­ky­ki­te!“ (1 Tes 5,21), to­dėl mal­din­gai nu­si­tei­kęs (-usi) iš ei­lės žvel­giu į pra­bė­gu­sias va­lan­das: die­nos su­si­ti­ki­mus, įvy­kius, po­kal­bius, sa­vo pa­ties žo­džius, dar­bus, ap­si­spren­di­mus. At­krei­piu dė­me­sį į sa­vo sie­los nu­si­tei­ki­mą.
Ko­kias šios die­nos min­tis, jaus­mus pri­si­me­nu?
Ko­kie troš­ki­mai, bai­mė, rū­pes­čiai ir no­rai ma­ne ly­dė­jo, ne­da­vė ra­my­bės?
Kaip man se­kė­si ki­tus iš­klau­sy­ti?
Ką nu­vei­kiau šią die­ną ir ką ap­lei­dau?
Ar jau­čiu Šv. Dva­sios vei­ki­mą, tai yra ar su­stip­rė­jo ma­no ti­kė­ji­mas, vil­tis ir mei­lė?
O gal ma­ne vei­kė pik­to­ji dva­sia sė­da­ma ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, nu­si­vy­li­mą, egoiz­mą?

Kartais dramatiškai išsiskiria vienas įvykis. Pavyzdžiui, smarkiai nesusivaldžiau; labai apsidžiaugiau kažkokia naujiena; priešinausi nedarydama(-s) sprendimo, kurį mane prašė priimti; užtrukau gerokai per daug laiko, vykdydama(-s) nesudėtingą užduotį.
Kantriai klausiu savęs, ką mano veiksmai ar nuostatos reiškė. Ar jie įkūnijo Dievo meilę, ar baimę ir nepasitikėjimą?
Ar jie rodo, kad esu kažkam per daug atsidavusi(-ęs), perdėtai įsipareigojusi (-ęs)? Jei taip – kodėl?
Ar jie gali reikšti, jog nepriimu savo gyvenimo ar situacijos, kurioje esu?

Gal pa­ste­biu, kad dar lie­ka kaž­kas, kas ne­duo­da ra­my­bės: ne­iš­spręs­tas gin­čas, pik­tas žo­dis, pra­leis­ta pro­ga, pa­ro­dy­tas gru­bu­mas ar ne­ati­du­mas, ne­at­sa­kin­gas po­el­gis, nesu­si­pra­ti­mas. Vi­sa tai ke­lia ne­ri­mą ir rei­ka­lau­ja su­si­tai­ky­ti: su Die­vu, ki­tais žmo­nė­mis, sa­vi­mi pa­čiu(-ia).

Gal kai kas ma­no gy­ve­ni­me nuo­lat kar­to­ja­si: el­ge­sys, po­sa­kis, ver­ti­ni­mas. Ar vi­si jie bu­vo ge­ri ir juos to­liau rei­kia pa­lai­ky­ti, o gal ne­tin­ka­mi ir at­ei­ty­je tu­rė­čiau jų vi­so­mis jė­go­mis veng­ti?Dar kitais kartais mano gyvenimo „klimatas“ tampa aiškus taip, kaip yra aiškūs praėjusios dienos orai. Pavyzdžiui: pastebiu, kad labai išaugo nepasitenkinimas savo darbu; bandau nusikratyti senos nuoskaudos dėl savo sutuoktinio poelgio; gilėja į mane nukreipto Dievo mylinčio žvilgsnio patyrimas; visą dieną prašydama(-s) Dievo kažko, ko labai noriu, jaučiau pasitikėjimą. Vėl kantriai klausiu, ką šis „klimatas“ kalba apie Dievą ir mane.
Pavyzdžiui, visą dieną jaučiau nerimą ir susirūpinimą; kiekvieną kartą, pamačiusi(-ęs) tam tikrą asmenį tikėjausi, reikalavau jos ar jo dėmesio; dirbau sklandžiai ir noriai; praplyšdavau pykčiu dėl mažų dalykų. Kantriai klausiu savęs, ką šis besikartojantis modelis kalba apie mano tikėjimą bei pasitikėjimą Dievu ir mano meilę Jam.
Ką Die­vas no­rė­jo pa­sa­ky­ti per vi­sus tuos įvy­kius?
Ką jie ma­n reiš­kia, ko­kią pa­mo­ką duo­da?
Vi­sa ati­duo­du į ge­ro­jo Die­vo ran­kas ir pra­šau jo Dva­sios, ku­ri vie­na te­ga­li iš­mo­ky­ti ma­ne tin­ka­mai mels­tis ir gy­ven­ti (plg. Rom 8,26).

4. Dė­ko­ju ir pra­šau su­tai­ky­mo do­va­nos

Tada tai, ką supratau, atsinešu į maldą, kreipdamasi(-s) į Dievą ir išsakydama(-s) visa, ką jaučiu esant reikalinga Jam pasakyti.
Leidžiu Dievui nustebinti mane įžvalga ir paguosti tikėjimu bei viltimi.
Atnešu Dievui šiuo metu jaučiamas didesnes savo reikmes: seną apmaudą, kurio, atrodo, nepajėgiu paleisti; įsišaknijusį įprotį, kurio stipriai trokštu atsikratyti; neatidumą Kūrėjui, per dieną nedėkojant ir nešlovinant Jo. Maldauju, kad Dievas mane mokytų ir kad padėtų priimti Jo pamokas.

Vieš­pa­tie, dė­ko­ju, kad bu­vai su ma­ni­mi, dė­ko­ju už vis­ką, ką šian­dien ma­ny­je nu­vei­kei.
Vieš­pa­tie, pra­šau Ta­vęs at­lei­di­mo ir su­tai­ky­mo ma­lo­nės.
Pa­ža­dink ma­ny­je gai­les­tį ir iš­mo­kyk bū­ti dė­kin­ga(-u) už ta­vo su­tai­kan­čią mei­lę.

5. Ap­si­spren­džiu ei­ti į prie­kį

Galiausiai aš apsisprendžiu savo širdyje išsaugoti gilų dėkingumą ir imtis konkrečių žingsnių, kad pakeisčiau mąstymą ir nuostatas, kurios supriešina mane su mano Kūrėju. Apsisprendžiu pakeisti savo požiūrį, nepasiduoti baimei ar kitaip augti tam tikru būdu.
Paaukoju šį didesnį savo gyvenimo pokytį Viešpačiui, mano Kūrėjui. Ryžtuosi priimti visus kitus pokyčius ir poslinkius, kurie įvyks mano gyvenime ir asmenyje, jei Dievas panorės duoti didesnę dovaną nei prašau.

Ką no­rė­čiau at­lik­ti ir ko iš ma­nęs lau­kia Dievas?
Dėl ko no­rė­čiau pra­šy­ti jė­gų ir iš­min­ties?
Ar tu­riu vil­tį ir pa­si­ti­kė­ji­mą? Ar trokš­tu dar uo­liau sek­ti sa­vo Mo­ky­to­ją?
Kas at­ei­nan­čio­mis die­no­mis tu­rė­tų ma­ny­je aug­ti ir plės­tis?
Dievas yra mano gyvenimo Valdovas, Jis yra mano Valdovas – tai yra mano pasitikėjimo pagrindas, o ne aš pats(-i).

Die­ve, Tu at­ver­ti nau­ją ma­no gy­ve­ni­mo la­pą, ga­liu vėl gy­ven­ti pa­si­ti­kė­da­mas(-a) Ta­vi­mi.
Viešpa­tie, išmo­kyk pri­im­ti vis­ką iš ta­vo ran­kų ir pa­da­ryk, kad „ma­no mais­tas bū­tų vyk­dy­ti ta­vo va­lią“.
Vis­ką, ką pri­si­mi­niau ir pa­ma­čiau no­riu įjung­ti į Ta­vo pa­ties iš­mo­ky­tą mal­dą: „Tė­ve mū­sų…“

Ignacas Lojola šį tyrimą laikė, ko gero, pačia svarbiausia dvasine pratyba. Savo patirties skatinamas ją atlikdavo kasdien ir ragino taip daryti visus savo draugus.

Tekstas pagal
Joseph Tetlow knygą „Rinktis Kristų pasaulyje.“ Versta iš „Hearts on Fire: Praying with Jesuits“, ed. Michael Harter SJ, The Institute of Jesuit Sources, St.Louis 1993, vertė s. Ligita Ryliškytė

Sąžinės tyrimo principai

Viršelio nuotrauka: Wee Sen Goh, „Yellow“ skulptorius Nathan Sawaya
https://www.flickr.com/photos/weesen/8563751779