Giesmė einant į III-ąją stotį:
Širdie, pažvelki ir susigraudinki, * skubėk apverkti Jėzų iškankintą.
Žengia keliu jis kruvinas ir puola * į kietą uolą.

4 Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė,
mūsų skausmus sau užsikrovė.
O mes laikėme jį raupsuotu, –
Dievo nubaustu ir nuvargintu.

5 Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų,
ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes.
Bausmė ant jo krito mūsų išganymui,
mes buvome išgydyti jo žaizdomis.

Iz 53

3-oji stotis. Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi

Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį

Moralinis nuopolis, silpnumas, nuodėmė buvo svetimi Jėzui dalykai, bet Jis puikiai žinojo, kaip dažnai kūnas patraukia žemyn net pačią uoliausią dvasią. Jis pažino žmogaus valią, kuri, nors ir būdama iš esmės gera, gali nusileisti iki žemiausių nuopolių. Todėl Jis panorėjo patirti visišką kūno bejėgiškumą po kryžiaus našta.
Bet Jėzus bejėgiškai parkritęs išbuvo tik akimirką. Jis tuoj vėl ryžtingai pakyla ir žengia toliau link Kalvarijos, kiekvienu savo žingsniu mokydamas mus, kad net visiško pralaimėjimo, didžiausio silpnumo momentais mes galime pakilti ir, dieviškos jėgos remiami, žingsnis po žingsnio žengti link galutinės pergalės.
Viešpatie, leisk man Tavo prie žemės palinkusiame veide įskaityti žodžius: “Tai, ko tu vienas negali, kartu mes galime”.
Padėk man, stiprink mane, aš noriu prisikelti.

Pasigailėk mūsų, Viešpatie! Pasigailėk mūsų.