Šv. Kotryna Laburietė ir medalikėlis
Stebuklingasis medalikėlis
Šis medalikėlis teisėtai nešioja savo garsų vardą. Jis nėra žmonių išradimas, bet Dangiškosios Motinos dovana pasauliui šiais sunkiais laikais.
Tai įvyko 1830 m. Švč. M. Marija apsireiškė Kotrynai Laburietei (1947 m. liepos 27 d. paskelbtai šventąja) – naujokei Šv. Vincento Pauliečio seserų kongregacijos generaliniuose namuose Paryžiuje.
Zoja Labouré (Laburietė) gimė 1806 m. prancūzo ūkininko šeimoje. Ji vienintelė iš visos didelės šeimos nelankė mokyklos, nemokėjo skaityti ir rašyti. Zojos motina mirė, kai ji buvo dar visai mažutė. Zoja turėjo prižiūrėti namus, kai jos vyresnioji sesuo tapo vienuole. Zoja taip pat norėjo stoti į vienuolyną dar būdama paaugle, tačiau ji buvo reikalinga namuose, tad tik sulaukusi dvidešimt ketverių metų tapo Šv. Vincento Pauliečio Gailestingąja seserimi. Ji priėmė vienuolinį vardą Kotryna.
Pirmasis pasirodymas
Pirmasis apreiškimas įvyko 1830 m. liepos 19, Šv. Vincento minėjimo dienos išvakėrese, kai ji paprašė šio šventojo pagelbėti savo akimis pamatyti Dievo Motiną. Tą naktį, nuostabus vaikelis pažadino ją iš sapno, sakydamas: „Seserie Laboure, ateiki į koplytėlę; Švč. Mergelė laukia tavęs”. Kai Kotryna nuėjo į koplytėlę, ji pamatė ją nušviestą šviesomis, lyg būtų paruošta Vidurnakčio Mišioms. Ji pamatė Švč. Mergelę sėdinčią kėdėje. Ji priėjusi, suklaupė, padėjusi savo rankas Mergelės delnuose, o ji pasakė : „Dievas nori paskirti užduotį. Kils prieštaravimų, bet nebijoki; tu būsi Jo malonėje. Pasakyki savo dvasiniam vadovui viską kas kilo tavo viduje. Pikti laikai yra Prancūzijoje ir pasaulyje.”
Antrasis apreiškimas
Po keturių mėnesių lapkričio 27 d. sesuo vidinės meditacijos metu vėlgi išgirdo lyg šnarant šilkinę suknelę, ir pažvelgusi ton pusės išvydo Švč. Mergelę, stovinčią netoli. Šio apsireiškimo metu Tyriausioji Mergelė stovėjo lyg ant žemės rutulio pusės. Po Jos kojomis rangėsi žaltys. Rankose Marija laikė kitą – mažesnį, auksinį rutulį, pasaulio simbolį. Dievo Motina pažvelgė į tą rutulį, paskui pakėlė akis į dangų aukodama jį Dievui. Švč. M. Marijos lūpos judėjo. „Aš negirdėjau, bet supratau, kad Ji meldėsi už visą pasaulį“, – pasakojo šv. Kotryna. Anot šventosios, Švč. M. Marija laikė pasaulį savo rankose „kaip gailestinga Motina, priglaudusi prie savo Širdies, šildydama savo švelnia meile“. Po to mažasis rutulys dingo.
Dievo Motina išskleidė ir nuleido rankas. Ant pirštų Ji mūvėjo nuostabius žiedus, papuoštus vienas už kitą gražesniais brangakmeniais, iš kurių sklido spinduliai iki pat žemės. Tačiau iš kai kurių brangakmenių spinduliai nesklido. Švč. M. Marija pasakė: „Šis rutulys, kurį tu matai, vaizduoja visą pasaulį, ypač Prancūziją, bet ir kiekvieną žmogų atskirai. Spinduliai yra ženklas, reiškiantis malones, kurias aš teikiu tiems, kurie jų prašo. Brangakmeniai, iš kurių spinduliai nesklinda, yra malonės, kurių žmonės neprašo dėl savo apsileidimo“.
Regėjimas pasikeitė. Švč. Mergelę apsupo ovaliniai rėmai, ant kurių auksinėmis raidėmis buvo įrašyti žodžiai:
„O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos“.
Tuo pačiu metu Kotryna išgirdo balsą, sakantį jai: „Tebūnie pagal šį pavyzdį iškaldintas medalikėlis! Visi, kurie jį nešios, gaus didelių malonių. Labai daug malonių gaus tie, kurie jį su pasitikėjimu nešios ant kaklo“.
Po to medalikėlis atsisuko antrąja puse. Šv. Kotryna pamatė „M“ raidę (Marija), iškilusią ant kryžiaus. Po ja -dvi širdys: Jėzaus Širdis, apvainikuota erškėčiais, ir Marijos Širdis, perverta kalaviju. Visa tai supo dvylika ovalu išsidėsčiusių žvaigždžių. Vėlesnio apsireiškimo metu Dievo Motina pakartojo savo paliepimą iškaldinti medalikėlį.
Rytojaus dieną šią viziją Kotryna papasakojo tik savo nuodėmklausiui Aladeliui ir niekam daugiau. Tačiau jis tame pasakojime įžvelgė tik „apgaulę ir fantastiškas svajones“. Pirmąkart jis pranešė apie tai Paryžiaus arkivyskupui tik po 2 metų. Arkivyskupas tuoj pat suprato, kad čia kalbama ne apie melagingą iliuziją. Jis liepė komisijai kuo tiksliausiai ištirti apsireiškimą, o po to – kuo greičiausiai iškaldinti medalikėlius ir juos platinti. Jau per pirmuosius dešimt metų, tais sunkiais laikais, buvo iškaldinta ir išplatinta apie 80 milijonų medalikėlių.
Stebuklai
Netrukus šis medalikėlis, kurį Bažnyčia patvirtino dėl jo tikrumo, buvo pripažintas visame pasaulyje.
Dievo Motina išlaikė savo pažadą: „Visi, kurie nešios šį medalikėlį, gaus didelių malonių“. Jau pirmaisiais metais įvyko daugybė stebinančių atsivertimą, ligonių išgijimų. Daugelis sulaukė pagalbos pašaukimo, šeimos ir sielovados sunkumuose bei visuose kūno ir sielos reikaluose. Todėl liaudyje medalikėliui prigijo „Stebukladario“ arba „Stebuklingojo“ medalikėlio vardas.
Vienas žinomiausių stebuklų – 1842 metais Romoje jo pagalba įvykęs žydo Alfonso Ratisbonne, vėliau tapusio jėzuitų kunigu, atsivertimas. Alfonas buvo turtingas žydų bankininkas ir teisininkas, taip pat nekentė katalikybės, bet draugo buvo šiaip ne taip įkalbėtas panešioti medalikėlį. Vėliau Marija apsireiškė Alfonsui Ratisbonne’ui, kuris ruošdamasis draugo laidotuvėms užėjo į Šv. Andriejaus „delle Fratte“ bažnyčią, išgyveno Stebuklingo medalikėlio Marijos regėjimą ir, tą pačią akimirką, atsivertė, tapo tikinčiu, buvo pakrikštytas ir netrukus įšventintas jėzuitų kunigu.
Šį medalikėlį patartina dovanoti visiems nuo religijos nutolusiems ar pagundas prieš tikėjimą kenčiantiems ir pasimelsti už juos – Marija jau ne kartą suteikė atsivertimo malonę.
Vienuolyne niekas ir nesužinojo, kad būtent kuklioji sesuo Kotryna buvo toji, kuriai pasirodė Švč. Dievo Motina. Kotryna praleido likusius 45 savo gyvenimo metus atlikinėdama kasdienius vienuolyno darbus. Ji buvo laiminga, kad jos ypatingosios malonės liko paslaptimi, ir jos vienintelis rūpestis buvo tarnauti Dievui visa širdimi.
Kotryna mirė 1876 m. Popiežius Pijus XII 1947 m. paskelbė ją šventąja.
Medalikėlio simboliai
Priekinės pusės reikšmė
Čia matome Dievo Motiną, apsuptą aplink įrašytos ir gerai žinomos maldos: „O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos“. Pradėta be nuodėmės – taip dažnai vadinama Nekaltai Pradėtoji – reiškia, kad Ji nuo pat pradžių yra pilna malonės. Ji kupina visokiausių, o ypač, motiniškų malonių: palankumo, švelnumo, dvasinės šilumos, supratimo ir kilnumo.
Marija stovi ant žemės rutulio, ant pasaulio. Po Jos kojomis besirangantis žaltys – velnias, siekiantis viešpatauti. Tai gėrio ir blogio susidūrimas. Velnio pasaulis -tamsos ir nešlovės pasaulis; Marijos pasaulis – šviesos ir malonių pasaulis. Tačiau Marijai priklauso pergalė, laimėta Kristaus – pasaulio Šviesos. Taigi matome Kristaus šviesą ir malonę, sklindančią iš Jos rankų; ir tie kurie pasirenka malonę, o ne tamsą, kreipiasi į Ją pagalbos: „Melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos“.
Antrosios pusės reikšmė
Kitoje medalikėlio pusėje matome didžiąją „M“ raidę su kryžiumi virš jos. „M“ – reiškia Mariją ir Motiną, kuri iš tiesų yra Dievo tautos Motina – tautos, sukurtos dvylikos apaštalų, kuriuos žymi dvylika žvaigždžių, išdėstytų ratu. Ši tauta – Katalikų Bažnyčia – išmoko gręžtis į savo Motiną, žinodama, kad Ji savo motinišku gailestingumu ir meile išklausys jos maldas.
Dvi Širdys – Jėzaus ir Marijos. Dievo skelbiama žinia Marijai yra pilna skausmo: „Tavo pačios Širdį pervers kalavijas“, – lygiai taip pat, kaip ir Jos Sūnaus Širdį pervers kareivio ietis. Dviejų Širdžių atvaizdas – tai Dievo meilės priminimas mums. Motina ir Sūnus sujungti atpirkimo darbe. Tuomet, kai Kristus aukoja save ant kryžiaus, Marija stovi po Jo kryžiumi, nuolankiame tikėjime jungdamasi su Jo Auka, kad pasaulis būtų išgelbėtas.
Tokiu būdu medalikėlis tampa Bažnyčios mokymo apie Dievo Motiną apibendrinimu, taipogi ir pasiuntinybe kiekvienam iš mūsų.
Medalikėlio dvasinė reikšmė
Stebuklingasis medalikėlis yra ne prietaringas amuletas ar „sėkmės“ talismanas. Jis yra sakramentalija, turinti stebuklingąją galią kuri remiasi užtariančia Bažnyčios malda, kiekvieno žmogaus pasitikėjimu ir ypač Nekaltosios Mergelės Marijos pranašingu pažadu bei Jos galia. Tai nieko panašaus į prietaringų burtų galią. Jis yra Marijos motiniškos Širdies dovana žmonijai. Tie, kurie su pasitikėjimu jį nešioja, patiria didelių malonių.
Brangakmeniai, iš kurių spinduliai nesklinda, yra malonės, kurių žmonės neprašo dėl savo apsileidimo. Taigi tas, kuris trokšta tų malonių gauti, privalo jų prašyti. Mes negauname tų malonių, nes neprašome ar užmirštame jų prašyti – užmirštame kreiptis į Dievo Motiną. Ji duoda mums pamokymą ir primena tai, ką Jos Sūnus mokė Evangelijoje: „Prašykite ir gausite“. Švč. M. Marija nori, kad mes Jos prašytume. Įvykdę tą sąlygą, mes, Jai tarpininkaujant, gausime malonių. Lygiai taip pat Ji nori, kad mes nešiotume šį medalikėlį ant kaklo.
Melskime sau patiems tobulo atsivertimo, kad gyventume vien Dievui. Melskime nuolankumo, kad iš meilės Kristui nėštume savo kryžių. Melskime atsivertimo visiems tiems, kurie šalinasi Dievo arba Jo nekenčia, tiems, kurie neskuba į Marijos prieglobstį. Melskime, kad visos širdys išmoktų melstis ir mylėti ir taip surastų ramybę. Meskime, kad Marija taptų visų širdžių Karaliene, kad per Ją ateitų Kristaus Karalystė.
Prašykime malonės visą gyvenimą būti kaip Švč. M. Marija: nuolankiais, ištikimais, su didele meile atliekant savo kasdieninio gyvenimo pareigas, kad tobulai įvykdytume misiją kurią gerasis Dievas skyrė kiekvienam iš mūsų.
„Tuomet, kai Dievo Motina bus gerbiama kaip Visatos Karalienė, įsiviešpataus taika“, – sakė šv. Kotryna Laburietė.
Dievo Motina padės išsklaidyti mūsų tamsą nes Ji davė mums Tą, kuris yra „pasaulio Šviesa“.
1670 Sakramentalijos neduoda Šventosios Dvasios malonės tokiu būdu kaip sakramentai, tačiau Bažnyčios malda jos parengia gauti malonę ir su ja bendradarbiauti. „Beveik kiekvieną tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventina, kai jie yra deramai pasirengę, Dievo malonė, kylanti iš velykinės Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo paslapties; iš Jo gauna savo galią visi sakramentai ir sakramentalijos. Ir vargu ar bet kokio deramo medžiaginių daiktų vartojimo nebūtų galima nukreipti žmogaus pašventinimui ir Dievo pagarbinimui.“
1674 Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezėje turi rastis vietos ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudies religingumo apraiškoms. Religinę krikščioniškos liaudies sąmonę visais laikais išreikšdavo įvairios, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčios maldingumo formos: relikvijų pagerbimas, šventovių lankymas, maldingosios kelionės, rožančius, medalikėliai ir t.t.
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS
http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N16554.html