Jėzaus malda yra kelių tipų. Geriausia melstis pilna malda:

„Viešpatie, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio (-ės)”

Tačiau egzistuoja ir keli sutrumpinti variantai:

„Viešpatie, Jėzau Kristau, pasigailėk manęs” arba „Viešpatie, pasigailėk”

Taip pasimelsti galima prieš įeinant į bažnyčią, krikščionis gali ją naudoti, kaip kreipimasį į Dievą pagalbos, esant pavojui, ar sunkiais gyvenimo momentais. Tačiau Jėzaus malda labiausiai tinka nepertraukiamai maldai, kaip kvietė daryti apaštalas: “Be paliovos melskitės” (1 Tes 5:17).

Jėzaus malda tobula, nes turi savyje pagrindines mūsų išgelbėjimo tiesas.

Tardami žodžius: „Viešpatie, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau”, mes išpažystame, kad mūsų Gelbėtojas yra ir žmogus ir Dievas. Juk vardą Jėzus Jam davė Jo motina Marija, o žodžiai „Viešpatie” ir „Dievo Sūnau” rodo Jėzų Dievą.

Antra krikščioniško tikėjimo tiesa yra Šventa Trejybė, kuri taip pat yra Jėzaus maldoje. Kada į Jėzų mes kreipėmes „Dievo Sūnau”, mes išpažystame ir Dievą Tėvą, o kartu ir Šventąją Dvasią, nes anot apaštalo: „Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats”, jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12:3).

Sakyti, kad Jėzus yra Kristus, reiškia prisiminti, kad Dvasia yra Jame; Šventoji Dvasia nuo amžių yra Sūnaus patepimas (Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas). Galiausiai mes sakome apie Jėzų, kad Jis yra Dievo Sūnus, o Dievas šioje maldoje, kaip ir visoje krikščionybėje, yra Tėvas, dieviškumo šaltinis, Sūnaus ir Dvasios pradžia.