Kodėl malda?
Nors esame visi skirtingi, visi kažko ilgimės ir ieškome. Šis vidinis troškulys valdo mūsų svajones, troškimus, gerus ir blogus sprendimus. Niekas baigtinis ir ribotas negali patenkinti šio troškulio, pilnatvės ir begalybės troškimo. To negali patenkinti nei garbė, pinigai, geismai, valdžia, narkotikai ar kita. Visuomet reikės dar daugiau to pačio. Visi kūriniai yra ribotos prigimties ir negali mūsų patenkinti. Tik vienintelis begalinis Dievas gali išpildyti mūsų nesibaigiančius troškimus.
Mes esame kūriniai, kurie nebūsime patenkinti tol, kol netapsime kažkuo daugiau nei esame, o tam mums reikia Dievo.
Didis esi, Viešpatie, ir be galo girtinas,
didi Tavo galybė, ir Tavo išminčiai nėra ribų.
Ir garbinti Tave nori žmogus, maža Tavo kūrinijos dalelė, tas žmogus, kuris, lydimas savojo mirtingumo, neša su savimi nuodėmės liudijimą ir ženklą, kad Tu priešiniesi išdidiesiems.
Ir vis dėlto nori Tave garbinti žmogus, maža Tavo kūrinijos dalelė.
Tu pats jį ragini su džiaugsmu Tave šlovinti, nes mus sukūrei sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje.
Šv. Augustinas
Štai kodėl mūsų tikslas yra Dievas, niekas daugiau. Štai todėl malda yra be galo svarbi. Tai Dievo planas ir joks kitas planas negali jam prilygti. Mūsų tikrovės centre tūri būti santykis ir bendrystė su Dievu. Malda veda į meilę ir džiaugsmą, keičia mus.
Malda nėra sudėtinga, tai pokalbis su jūsų mylimuoju, ypač su svarbiausiuoju jūsų Mylimuoju, kuris vis gilėja.
Nes, jei ne Dievas, kažkas kitas turi užpildyti vidinę tuštumą, bet tai bus menkesni dalykai. Kiekvienas turime vieną ar kelis pomėgius, užvaldančius mūsų troškimus bei svajones, vaikomės malonumų. Bet jei Dievas nėra pirmas, vadinasi, jis yra antras. Bet malonumų, šlovės, galios siekimas niekuomet nepatenkina, jie dažnai veikia kaip narkotikai, šiek tiek apmalšinantys vidinį skausmą, to kas yra mažiau nei Viskas, nepakanka.
Malda yra kelias į Tikrovę, kuriai buvome sutverti.
37 Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė:
„Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.
38 Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“.
Jn 7
Mes negalime pasiekti savo žmogiškos pilnatvės, nebendraudami su Dievu. Kuo nuoširdesnė mūsų malda tuo labiau artėjame prie šios pilnatvės. Žmogus tampa stulbinančiai stiprus, pilnas gerumo, kurio savo jėgomis mes negalėtume įgyti. Štai kodėl šventieji savo gyvenimuose kitų labui nuveikė kur kas daugiau nei paprasti žmonės. Taigi tikrai mylintis žmogus, dės pastangas tapti nuoširdžiai melstis gebančiu žmogumi. Lengva pasakyti „Aš tave myliu”, tačiau sunku tai patvirtinti. Taigi malda yra kartu ir pareiga ir dovana.
Artindamiesi prie Dievo vis labiau atspindime Viešpaties šlovę ir daromės panašūs į Tą, kurį mylime.
17 Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.
18 Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.
2 Kor 3
