Giesmė einant į V-ąją stotį:
Kai jau galiausiai jėgų nebeliko* ir Kirenietį Simoną sutiko,
Liepė pagelbėt Jėzui iškankintam,* kryžių paimti.
21 Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių.
Mk 15
5-oji stotis. Simonas Kirenietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį
Simonas Kirenietis yra ne tik istorinė asmenybė. Jis yra milijonų žmonių, taip pat mano ir tavo įvaizdis. Mes negalime pasirinkti savo kryžiaus, mums jis uždedamas. Ir mes nešame jį kaip Simonas Kirenietis, nes neturime kitos išeities. Bet mes žinome, kad Simonas prieš savo priverstinės kelionės pabaigą gavo malonę suprasti savo privilegiją: kad jis su Kristumi eina į Kalvariją.
Mes taip pat žinome, kad ir mes gauname tą malonę, ir tada nusiminimas ir neviltis tampa džiaugsmu.
Jėzaus akyse nušvitęs palengvėjimas, kad atsirado žmogus, kuris dalinasi jo našta ir jo skausmu, moko mane, kad ir aš galiu sušildyti draugą tyliu buvimu šalia, rankos paspaudimu, užjaučiančiu žodžiu. Ačiū Tau, Viešpatie, už draugus, kai man pačiam taip reikia jų pagalbos…
Pasigailėk mūsų, Viešpatie! Pasigailėk mūsų.
