Giesmė einant į VI-ąją stotį:
Krauju aptekęs, prakaitu pasruvęs,* niekad toks liūdnas Viešpats nėra buvęs, –
Šluosto jo veidą Veronika meiliai,* nes Jėzaus gaili.
44 Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais.
Lk 7
6-oji stotis. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį
Veronika parodė tikrą užuojautą kančioje, prasiverždama pro minią nušluostyti prakaitą ir kraują nuo Jėzaus veido. Ji mokėjo mylėti – duoti neskaičiuojant. Ji nepaisė pavojų, paniekos, minios įtūžio. Jos širdį ir protą vedė vienintelė mintis: čia yra kančia, skausmas, čia yra nusilpęs žmogus, – ir aš galiu palengvinti jo kančią. Už jos meilę Jėzus atsimokėjo meile. Tai didžioji meilės pamoka: “Tik duodami mes gauname!”
Viešpatie, išmokyk mane visada būti dėkingu, visada nešti meilę kitiems. Išmokyk pastebėti kito kančią ir niekada neatsisakyti sustoti prie kenčiančio žmogaus.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie! Pasigailėk mūsų.
