Giesmė einant į XI-ąją stotį:
Plėšo lyg žvėrys Avinėlį šventą,* tempia prie kryžiaus Jėzų iškankintą.
Vinimis kala, tampo šventą kūną:* greičiau težūna!
33 Atėję į vietą, kuri vadinasi „Káukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės.
34 Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“.
Lk 23
39 Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas
40 ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“
41 Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais,
42 kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime…
43 Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’“.
44 Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.
Mt 27
11-oji stotis. Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį
Išsekusį Jėzaus kūną kareiviai šiurkščiai paguldo ant kryžiaus ir negailestingai perkala vinimis rankas ir kojas.
Tos vinys – tai mano ir tavo nedėkingumas už tas nesuskaičiuojamas Dievo meilės dovanas, kuriomis Jis apipila mūsų gyvenimą.
Jėzus moko mus nesistebėti ir kantriai priimti skausmą, kai nuo mūsų nusigręžia tie, kuriems mes parodėme daugiausia meilės, kai už gerumą mums atsilyginama patyčiomis ar net pykčiu.
Viešpatie, tegul mane visada stiprina žinojimas, kad Tu niekada nenusigręši, kad Tu visada pasiruošęs atleisti, o Tavo rankos yra ištiestos ant kryžiaus tam, kad apkabintų grįžtantį sūnų paklydėlį. Suteik man kantrybės priimti ne tik kitų žmonių nedėkingumą, bet ir savo paties silpnumą.
Pasigailėk mūsų, Viešpatie! Pasigailėk mūsų.
