Žodis rožinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium, kuris reiškia „rožių darželis“, „rožynas“. Šis vedinys paaiškina maldos Marijai kilmę. Tryliktajame amžiuje didikai paprastai apvainikuodavo savo mylimąsias rožių vainikais. Tuo metu buvo populiarus kurtuazinis reikalavimas, kad riteriai prisiektų ištikimybę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Iš čia – paprotys „vainikuoti“ Švenčiausiąją Motiną, uždedant rožių vainiką ant jos atvaizdo arba dovanojant dvasinį „rožių vainiką“ rožinio malda.

Būtent tuo laikotarpiu Domingas de Guzmanas, tapęs žinomas šventojo Dominyko vardu, atvyko į Pietų Prancūziją sakyti pamokslų sektantams albigiečiams. 1208 metais, melsdamasis Prujo koplyčioje, jis išvydo Dievo Motiną. Pasirodžiusi Mergelė Marija išmokė jį kalbėti visą rožinį ir paragino mokyti kitus, kad apsisaugotų nuo erezijos bei nuodėmės.

Apie didžiulę rožinio galią netrukus sužinojo visas krikščioniškasis pasaulis. Šventasis Tomas Akvinietis (apie 1225–1274) sakė pamokslus apie rožinį, jam didžiai pasišventę buvo šventieji Pranciškus Salezas (1567–1622) ir Jonas Vianėjus (1786–1859). Šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis (1673–1716) rašė: „Rožinis yra galingiausias ginklas, paliečiantis Širdį mūsų Atpirkėjo Jėzaus, kuris myli savo Motiną“. Vėlesniaisiais laikais palaimintasis tėvas Pijus (1887–1968) dažnai kalbėjo apie rožinio maldos veiksmingumą, jis sakė: „Rožinis yra mano ginklas“.

Pirmasis Rožinio kryžiaus žygis įvyko 1571 metais; jį pradėjo popiežius Pijus V, norėdamas apginti krikščioniškąją Europą nuo įsiveržusių musulmonų pajėgų. Priešininkų laivynams pagaliau susidūrus, už pergalę buvo dažnai kalbamas rožinis ir spalio 7 dieną krikščionių armada Lepanto mūšyje sutriuškino turkų laivyną. Venecijos senate buvo oficialiai pareikšta, kad „mūšį laimėjo ne generolai ir ne batalionai, o Rožinio Dievo Motina“. Atsidėkodamas ir pripažindamas, kad pergalė buvo pasiekta su Marijos pagalba, popiežius paskelbė spalio 7 dieną Pergalės Dievo Motinos švente.

Po dvejų metų popiežius Grigalius XIII šią šventę pavadino Šventojo Rožinio švente, perkėlė ją į pirmąjį spalio sekmadienį ir leido ją švęsti bažnyčiose, kuriose yra rožinio altorius. 1716 metais krikščionių pajėgos vėl nugalėjo turkus Vengrijoje. Kaip tik tuo metu popiežius Klemensas XI suteikė teisę švęsti šią šventę visoms bažnyčioms. Vėliau popiežius Pijus X vėl atkėlė šią šventę į spalio 7 dieną. 1960 metais ji buvo pavadinta Rožinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos, o 1969 metais – Rožinio Dievo Motinos švente. Dabar ją privaloma minėti, o spalio mėnuo skirtas Rožiniui.

Devynioliktajame amžiuje tapo populiarus pasiaukojimas Pompėjos Dievo Motinai, ir tai prisidėjo prie Rožinio sklaidos. Dvidešimtajame amžiuje Dievo Motinos pasirodymai Fatimoje šį pasišventimą dar plačiau paskleidė. 1917 metų spalio 13 d. Fatimos Dievo Motina pasakė vaikams: „Aš esu Rožinio Motina. Atėjau įspėti tikinčiuosius, kad jie taisytų savo gyvenimą ir prašytų atleidimo už nuodėmes…. Žmonės privalo kalbėti rožinį. Tegu jį kalba kiekvieną dieną“.

Amžiams bėgant daugybė žmonių kalbėjo ir kalba rožinį – iš pradžių penkiolikos, dabar jau dvidešimties paslapčių apmąstymais jie kreipiasi į motiniškąją Marijos širdį, šaukiasi jos pagalbos ir meldžia sveikatos. O Marija visada vykdo šventajam Dominykui duotus rožinio pažadus, teikdama ypatingas malones, globą ir kitokią palaimą visiems, kas jai tarnauja su pasitikėjimu kalbėdamas rožinį.

Tekstas pagal http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-10-07-rozinio-dievo-motina/69962