MĄSTYMAS

Prisiminkime, kas buvo Mergelė Marija: žydų mergaitė, visa širdimi laukusi savo tautos atpirkimo. Tačiau ši jauna Izraelio dukra saugojo paslaptį, kurios ji pati nežinojo: Dievo meilės plane jai buvo skirta tapti Atpirkėjo Motina. Dievo pasiuntinys Mariją pavadina „malonės pilnąja“ ir atskleidžia šį planą. Marija atsako „taip“, ir nuo tos akimirkos jos tikėjimas […] sutelkiamas į Jėzų, į Dievo Sūnų, kuris gimsta iš jos kūno ir kuriame išsipildo visos išganymo istorijos pažadai. Marijos tikėjimas yra Izraelio tikėjimo atbaigimas, joje iš tikrųjų koncentruojasi atpirkimo laukusios tautos kelionė. […] Šia prasme Marija yra Bažnyčios tikėjimo, sutelkto apie begalinės Dievo meilės įsikūnijimą – Jėzų, pavyzdys. Kaip Marija gyveno šiuo tikėjimu? Tarp daugelio įprastinių užsiėmimų ir kasdienių kiekvienos mamos rūpesčių – galvodama apie maistą, drabužius, namus… Šis paprastas Dievo Motinos gyvenimas buvo aplinka, kurioje mezgėsi išskirtinis ir gilus dialogas tarp jos ir Sūnaus, tarp jos ir Dievo.

Popiežius Pranciškus. Bendroji katechezė „Marija – Bažnyčios pavyzdys“. 2013 m. spalio 23 d.

• Kas mane stebina ir kas trikdo Marijos tikėjime ir jos reakcijoje į angelo žinią?
• Kuo vadovaujuosi, darydamas (-a) pasirinkimus ar priimdamas (-a) sprendimus, kai ilgiems svarstymams nėra laiko? Kas tokiais atvejais
  man padeda ir kas trukdo pasitikėti Dievu?
• Ko norėčiau paklausti Marijos ir ką jai pasakyčiau?

MĄSTYMAS

Aplankydama [Elzbietą], Mergelė Marija suteikė ne tik materialią pagalbą, bet ir atnešė Jėzų, jau gyvenantį jos įsčiose. Atnešti Jėzų į tuos namus reiškė atnešti džiaugsmą – džiaugsmo pilnatvę. Elzbieta ir Zacharijas buvo laimingi dėl nėštumo, kuris atrodė neįmanomas dėl jų amžiaus, o jaunoji Marija suteikė jiems visapusišką džiaugsmą, kylantį iš Jėzaus ir Šventosios Dvasios ir pasireiškiantį dovanojama meile,
tarpusavio pagalba bei supratimu. Dievo Motina mums visiems nori atnešti didžiąją Jėzaus dovaną – jo meilę, ramybę, džiaugsmą.
Tuo Bažnyčia panaši į Mariją: Bažnyčia nėra prekybos vieta, ji – ne visuomeninė ar humanitarinę pagalbą teikianti organizacija, Bažnyčia pasiųsta visiems nešti Kristų ir jo Evangeliją. Būdama didelė ar maža, stipri ar silpna, Bažnyčia neša ne save, bet Jėzų ir turi būti kaip Marija, keliavusi aplankyti Elzbietos. Ką Marija jai atnešė? Jėzų. […] Atnešti Jėzų – svarbiausia Bažnyčios misija! Jei taip atsitiktų, kad Bažnyčia nebeneštų Jėzaus, ji būtų mirusi. […] Meilė turi būti dovanojama neatlygintinai, panašiai kaip ją dovanoja Jėzus.

Popiežius Pranciškus. Bendroji katechezė „Marija – Bažnyčios pavyzdys“. 2013 m. spalio 23 d.

• Kokia buvo Marijos meilė?
• Kokią meilę aš nešu kitiems? Ar Jėzaus meilę, kuri dalijasi, atleidžia, palydi? Ar savanaudišką, paremtą prielankumu, siekiančią atlygio, primenančią vandeniu atskiestą vyną? Ar galėčiau atsisakyti savo interesų, planų, saugumo, „pakeisdamas (-a) kursą“ į artimą, rinkdamasis (-i) ne visada lengvą įsiklausymo kelią? Ką mane Dievas kviečia padaryti artimui ir nuo ko susilaikyti?
• Ko norėčiau paklausti Marijos ir ką jai pasakyčiau?

MĄSTYMAS

Į žemę, kurioje, rodos, viskas pagrįsta davimo, kad turėtume, logika, Dievas ateina visiškai dovanai. Jo meilės mes niekuo nenusipelnome ir niekada negalėsime už ją atsilyginti. […] Kai rūpinomės vien savais reikalais, jis atėjo būti tarp mūsų.
Man, tau, kiekvienam iš mūsų sako: „Myliu tave ir visada mylėsiu, esi brangus mano akyse.“
Dievas tave myli ne todėl, kad esi teisus ir gerai elgiesi, jis tiesiog myli. Jo meilė besąlygiška ir nepriklauso nuo tavęs.
Gali galvoti klaidingai, gali būti visko pridaręs, bet Viešpats nenustoja tau linkėti gero. Žvelkime į Kūdikėlį ir leiskime, kad mus apglėbtų jo švelnumas. […] Priimkime dovaną, kuri yra Jėzus, kad patys taptume dovana kaip Jėzus.
Jėzus […] istoriją pakeitė ne prievarta ar žodžiais, bet savo gyvenimu.
Jis nelaukė, kol tapsime geri, kad mus mylėtų, bet veltui dovanojo save mums.
Ir mes nelaukime, kol mūsų artimas taps geras, kad jam padarytume gera,
kol Bažnyčia taps tobula, kad ją mylėtume, kol kiti į mus atsižvelgs, kad jiems patarnautume.
Pradėkime mes – priimkime malonės dovaną.
Šventumas yra ne kas kita, kaip šios dovanos saugojimas.

Popiežius Pranciškus. Homilija Kalėdų nakties šv. Mišiose. 2019 m. gruodžio 24 d.

• Ką man reiškia Dievo apsisprendimas dėl manęs tapti vargšu, silpnu, kukliu, pažeidžiamu ir nesinaudojančiu savo dievyste? O Kiek mano
  širdies „užeigoje“ yra vietos netikėtai ir ne laiku pasirodančiam Jėzui? Ar leidžiu, kad Dievas mane mylėtų?
• Ko norėčiau paklausti Marijos ir ką pasakyčiau Jėzui?

MĄSTYMAS

Evangelijose Marija parodoma kaip tyli moteris, dažnai nesuprantanti visko, kas aplink ją vyksta, tačiau širdyje apmąstanti kiekvieną žodį bei įvykį.
Ši nuostata atskleidžia labai gražų Marijos psichologijos bruožą.
Ji – ne tokia moteris, kuri gyvenimiškų netikrumo situacijų akivaizdoje, ypač tada, kai atrodo, jog niekas nevyksta taip, kaip turėtų, palūžtų dvasia.
Ji nėra ir aktyviai protestuojanti, koneveikianti likimą, kai gyvenimas parodo savo priešišką pusę.
Ji – moteris, kuri klauso.
Nepamirškite, kad visuomet yra stiprus ryšys tarp vilties ir klausymo, – taigi Marija yra klausanti moteris.
Marija priima gyvenimą, panašų į mūsiškį: jame yra laimingų dienų, tačiau netrūksta ir tragedijų, kurių būtume linkę išvengti.
Tai tęsiasi iki pat tamsiausios Marijos nakties, kai jos Sūnus prikalamas prie kryžiaus medžio.

Popiežius Pranciškus. Bendroji katechezė „Marija – Vilties Motina“. 2017 m. gegužės 10 d.

• Kur Jėzus tampa prieštaravimo ženklu mano aplinkoje ir mano širdyje?
• Kokią tiesą apie jį ir mane tai atskleidžia? O Ko norėčiau paklausti Marijos ir ką jai pasakyčiau?

MĄSTYMAS

Po piligriminės kelionės Jėzus grįžo į Nazaretą ir buvo klusnus savo tėvams.
Ši istorija yra gražus pamokymas mūsų šeimoms – juk piligriminė kelionė pasibaigia ne pasiekus šventovę, bet grįžus namo ir tolesniame kasdieniame gyvenime įkūnijant išgyventos patirties dvasinius vaisius. Žinome, kaip tuo metu pasielgė Jėzus. Užuot leidęsis namo su saviškiais, liko Jeruzalės šventykloje, jo pasigedusiems Marijai ir Juozapui sukeldamas daug nerimo.
Už tokį poelgį Jėzus tikriausiai turėjo atsiprašyti savo tėvų.
Evangelijoje apie tai nieko nepasakyta, bet, manau, tokią prielaidą galime daryti.
Marijos klausime glūdi ir tam tikras priekaištas, parodantis jos ir Juozapo susirūpinimą bei baimę.
Grįžtant namo Jėzus greičiausiai laikėsi arti jų, rodydamas savo meilę bei klusnumą.
Tokių akimirkų šeimos piligriminėje kelionėje irgi būna. Viešpats paverčia jas progomis augti, prašyti atleidimo ir jį gauti, parodyti meilę ir klusnumą.
Kiekviena krikščioniška šeima gali tapti puikia piligrimine kelione, kurioje patiriamas atleidimo džiaugsmas. Atleidimas yra meilės, mokančios suprasti ir atitaisyti klaidą, esmė. Kokie būtume vargani, jei Dievas mums neatleistų!

Popiežius Pranciškus. Homilija Šventosios Šeimos šventės šv. Mišiose. 2015 m. gruodžio 27 d.

• Kas Marijai padeda priimti jai nesuprantamą Jėzaus elgesį?
• Ko savo ir savo vaikų gyvenime neįstengiu suprasti, priimti ir nedrįstu apie tai kalbėtis su Jėzum? Kaip tikėjimas man padeda gyventi ne viską suprantant? Ką Jėzui ir ką man reiškia „būti Tėvo reikaluose“?
• Ko norėčiau paklausti Marijos ir ką pasakyčiau Jėzui?

MĄSTYMAS

Vestuvėse Kanoje Marija yra rūpestinga, ji pamato jaunavedžiams kilusią labai rimtą problemą: baigėsi vynas – šventinio džiaugsmo simbolis, ir nedelsdama pradeda veikti: kreipiasi į Jėzų, šį keblumą atskleisdama jam: „Jie nebeturi vyno.“
Kai Jėzus atsako, kad darneatėjo metas jam apsireikšti, Marija nurodo tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“
Tada Jėzus padaro stebuklą – daug vandens paverčia vynu, kuris pasirodo esąs geriausias iš tądien vartoto.
…Vestuvių Kanoje pokylis yra Bažnyčios įvaizdis: centre – gailestingasis Jėzus, parodantis ženklą, jį supa mokiniai – pirmutiniai naujosios bendruomenės vaisiai, o greta Jėzaus ir mokinių yra Marija, rūpestinga ir besimeldžianti Motina.
Marija dalijasi paprastų žmonių džiaugsmu ir prisideda, kad jo būtų daugiau -kreipiasi į Sūnų dėl sutuoktinių bei visų pakviestųjų gėrio. Ir Jėzus neatstumia savo Motinos prašymo. Koks viltingas mums yra šis įvykis!
Turime Motiną, kurios akys tokios pat budrios ir geros kaip Sūnaus; kurios motiniška širdis tokia pat gailestinga kaip jo; kurios rankos trokšta padėti lygiai taip, kaip Jėzaus rankos, kurios laužė duoną išalkusiems, lietė ir gydė ligonius. Visa tai pripildo mus pasitikėjimo ir atveria Kristaus malonei bei gailestingumui.[…] Jei mokėsime atsiliepti į tos, kuri sako: „Darykite, ką tik jis jums lieps“, raginimą, Jėzus mūsų gyvenimo vandenį visada pavers tauriu vynu.

Popiežius Pranciškus. Žinia 24-osios Pasaulinės ligonių dienos proga. 2016 m. vasario 11 d.

• Kokią reakciją man sukelia Jėzaus žodžiai Marijai? Kaip šioje situacijoje elgiasi ji?
• Kas man trukdo atliepti į Marijos raginimą?
• Ko norėčiau Marijos paklausti ir ką pasakyčiau Jėzui?

MĄSTYMAS

Marija beveik išnyksta iš evangelijų pasakojimų, įkvėptieji autoriai užsimena, kad ji palengva atsitraukia j antrą planą, nutyla Sūnaus, kuris yra klusnus Tėvui, slėpinio akivaizdoje. Tačiau Marija iš naujo pasirodo tuo lemiamu metu, kai dauguma bičiulių iš baimės pasitraukia.
Motinos neišduoda, ir tą akimirką, kryžiaus papėdėje, niekas negali pasakyti, kuri kančia buvo žiauresnė: ar ant kryžiaus mirštančio nekalto žmogaus, ar motinos, lydinčios sūnų paskutiniais jo gyvenimo momentais, agonija.
Evangelijos yra lakoniškos ir labai diskretiškos. Motinos buvimas aprašomas paprastai: ji „stovėjo“ (Jn 19, 25).
Nieko nesakoma apie jos reakciją: ar ji raudojo? To nežinome…
Nėra jokios užuominos apie jos skausmą; vėliau tai žadino poetų ir dailininkų vaizduotų, o jų paveikslai įėjo į literatūros ir meno istoriją.
Evangelijose pasakyta tik tiek, kad ji stovėjo.
Stovėjo sunkiausiu, žiauriausiu momentu ir kentėjo drauge su Sūnumi – stovėjo.
Marija stovėjo, tiesiog ten buvo. Taip ji ir vėl pasirodo – toji jauna moteris iš Nazareto, dabar jau dėl amžiaus pražilusias plaukais; ji vis dar yra su Dievu, kurį belieka tik apkabinti – jos gyvenimas priartėjo prie giliausių sutemų slenksčio.
Toje tirštoje tamsoje Marija vis dėlto stovėjo. Ji nepasitraukė.

Popiežius Pranciškus. Bendroji katechezė „Marija – Vilties Motina“. 2017 m. gegužės 10 d.

• Kas mane stebina Jėzaus žodžiuose ir Marijos laikysenoje?
• Kas padeda Motinai išstovėti po Sūnaus kryžiumi? Kokia yra mano laikysena, ištikus kančiai? Kaip elgiuosi susidūrus (-usi) su kito žmogaus
  kančia?
• Ką dariau, darau ir ketinu daryti dėl Jėzaus? Ko norėčiau Motinos paklausti ir ko jos paprašyti?

MĄSTYMAS

„Nebijokite“ ir „eikite į Galilėją“. Galilėja yra pirmojo pašaukimo vieta, kur viskas prasidėjo! Grįžti ten, kur jie buvo pirmą kartą pašaukti.
Jėzus ėjo ežero pakrante, kai žvejai metė tinklus. Jis pašaukė juos, ir jie, viską palikę, nuėjo paskui jį (plg. Mt 4, 18-22).
Grįžti į Galilėją – reiškia viską apmąstyti iš naujo, remiantis kryžiumi ir pergale, be baimės.
Iš naujo apmąstyti Gerosios Naujienos skelbimą, Jėzaus padalytus stebuklus, naująją bendruomenę, mokinių užsidegimą ir pasitraukimą net iki išdavystės, – remiantis pabaiga, kuri yra nauja pradžia, remiantis šiuo aukščiausiu meilės aktu.
Galilėja ir kiekvienam iš mūsų yra kelionės su Jėzumi pradžia. […] „Grįžti į Galilėją“ pirmiausia reiškia grįžti į tą žioruojančią vietą, kur mane manojo kelio pradžioje palytėjo Dievo malonė.
Iš anos kibirkšties galiu uždegti ugnį šiandien ir nešti šilumą bei šviesą savo broliams ir seserims.
Iš tos kibirkšties įsižiebia nuolankus džiaugsmas, kurio negali nustelbti skausmas ir neviltis.
Po krikšto krikščionio gyvenime esama ir dar vienos, egzistenciškesnės Galilėjos – būtent asmeninio susitikimo su Jėzumi Kristumi, pašaukusiu juo sekti ir dalyvauti jo misijoje, patirties. Šia prasme „grįžti į Galilėją“ reiškia širdyje sergėti gyvą šio pašaukimo atminimą – pašaukimo, kai Jėzus, sutiktas kelyje, gailestingai pažvelgė į mane ir pakvietė sekti paskui jį.
…Ar prisimenu, kur yra manoji Galilėja? […] Evangelijos mintis aiški: norint pamatyti prisikėlusį Jėzų ir tapti jo prisikėlimo liudytoju, būtina ten grįžti. Tai ne ėjimas atgal, ne nostalgija, bet grįžimas prie pirmosios meilės pasiimti ugnies, Jėzaus įžiebtos pasaulyje, ir nešti ją visiems ligi žemės pakraščių.

Popiežius Pranciškus. Homilija Velyknakčio šv. Mišiose. 2014 m. balandžio 19 d.

• Kur yra mano Galilėja? Kur aš pirmą kartą sutikau ir pažinau Jėzų?
• Kas labiausiai uždega mano širdį kasdienybėje? Kur Jėzus mane kviečia šiandien?
• Už ką norėčiau jam padėkoti ir ko paprašyti?

MĄSTYMAS

Žinome, kad didysis krikščioniškos maldos kelias yra Jėzaus žmogiškumas. […] Kristus yra tarpininkas, tiltas, kuriuo einame pas Tėvą (plg. KBK, 2674). Jis yra vienintelis Atpirkėjas: nėra kitų bendraatpirkėjų. Jis yra tarpininkas par ex-cellence. Kiekviena malda į Dievą yra per Kristų, su Kristumi ir Kristuje ir išsipildo jam užtariant. Jėzus Kristus – vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Visos kitos krikščionio maldai ir pamaldumui naudingos nuorodos, pirmiausia nuoroda į Mergelę Mariją, prasmę ir vertę įgyja vien tik dėl Kristaus tarpininkavimo.
Krikščionio gyvenime, taigi ir maldoje, Marijai tenka privilegijuota vieta, nes ji yra Jėzaus Motina. Rytų Bažnyčios ją dažnai vaizduoja kaip Kelrodę (Hodegetria) – „rodančią kelią“, tai yra – į savo Sūnų Jėzų Kristų. Jos rankos, akys, laikysena yra gyvas katekizmas ir visada rodo į ašį, centrą – Jėzų. Marija atsigręžusi tik į jį. Ji – pirmoji mokinė. Toks yra vaidmuo, kurį Marija atliko savo žemiškajame gyvenime ir kurį išsaugo visada – būti nuolankia Viešpaties pagalbininke.
Krikščioniškasis pamaldumas visada jai skyrė gražiausius apibūdinimus, – kaip daro vaikas, kalbėdamas apie mamą. Kiek daug gražių dalykų mylimai mamai pasako vaikas! Tačiau atsiminkime, kad gražūs žodžiai, kuriuos Bažnyčia ir šventieji skiria Mergelei Marijai, nieko neatima iš Kristaus, kaip vienintelio Išganytojo. Jis yra vienintelis. Vaikų meilės mamai išraiška kai kada gali būti perdėta. Bet žinome, kad meilė visada mus verčia elgtis perdėtai.[Marijai] skirtos maldos nėra beprasmės. Ji atsiliepia į mūsų maldavimus, girdi mūsų prašymus, net tuos, kurie liko širdyje, kuriuos pritrūko jėgų ištarti, apie kuriuos Dievas žino geriau už mus pačius. Ji klausosi jų kaip Motina. Ir kaip bet kuri kita gera motina, Marija gina mus nuo pavojų, taip pat ir tada, kai pametame kelio prasmę. […] Ji yra šalia, meldžiasi už mus, meldžiasi už tuos, kurie nesimeldžia.
Meldžiasi su mumis. Kodėl? Nes Marija yra mūsų Motina.

Popiežius Pranciškus. Bendroji katechezė „Melstis bendrystėje su Marija“. 2021 m. kovo 24 d.

• Kur ir kokį Jėzų susitikau šiomis dienomis, lydimas (-a) Kelio Mergelės Marijos?
• Kokią Jėzaus mokinę pažinau Marijos asmenyje?
• Už kokias šių dienų maldos piligrimystėje gautas malones norėčiau padėkoti Jėzui ir jo Motinai?

Marija, Tu visada švieti mano kelyje kaip išgelbėjimo ir vilties ženklas.
Patikiu save Tau, nes po kryžiumi vienijaisi su Kristaus kančia ir likai nepajudinama tikėjime.
O mylinti Motina, Tu žinai, ko man reikia.
Tikiu, kad kaip Tu pasirūpinai Galilėjos Kanoje, ir dabar pasirūpinsi, jog po išbandymo vėl sugrįžtų džiaugsmas.

(Čia paprašyk malonės, kurios trokšti.)

Kelio Mergele Marija, išmokyk mane šlovinti Dievą, kaip Tu jį šlovinai, ir dėkoti jam už visas malones, kurias patyriau savo gyvenime.
Vesk mane gyvenimo keliu, kuris dažnai yra status ir uolėtas.
Saugok nuo netikėjimo, drungnumo ir širdies kietumo. Džtark mane ir visus vienatvės, ligos, nerimo, neatleidimo bei nevilties kamuojamus savuosius vaikus prieš
savo Sūnų Jėzų. Užtark tuos, kurie ieško pagalbos ištikus sielos ar kūno negalėms, ir tuos, kuriems patikėta tvarstyti jų žaizdas.
Būk su tais, kurie kovoja paskutinę savo gyvenimo kovą ir tapk dangaus vartais jau palikusiems šį pasaulį.
Kelio Mergele Marija, padėk man atpažinti Tėvo valią ir daryti tai, ką lieps Jėzus.
Jis prisiėmė mano kančią ir nešė mano skausmus, kad per kryžių nuvestų mane į prisikėlimo džiaugsmą.
Amen.